Pastarąjį kartą supergalinga geomagnetinė audra įvyko 1859 m. Tada Saulės dalelių srautas susprogdino telegrafo linijas, dėl geomagnetinių neramumų užsiliepsnojo keletas telegrafo stočių, o Europa ir Šiaurės Amerika liko be elektros, nors anuomet elektros vartotojų buvo labai mažai.
Mūsų laikas situacija visiškai kitokia. Nūdienos technologijų pasaulis tiesiog neatsiejamas nuo elektros tiekimo, ir jos nelikus, pasekmės būtų katastrofiškos. Galingo Saulės žybsnio pasiųstas elektromagnetinių dalelių impulsas (EDI) sugadintų elektros perdavimo tinklus.
Nelikus elektros, modernus pasaulis akimirksniu sustotų – nebeveiktų mobilus ryšys, neveiktų bankomatai ir atsiskaitymas banko kortelėmis, neliktų interneto ryšio, nutrūktų TV transliacijos. O jei tai įvyktų naktį, liktume ir be šviesos. Jei taip nutiktų tokiu metų laiku kaip dabar – vėlyvą rudenį, žiemą – be šviesos liktume keliolika valandų per parą.
2008 m. JAV Nacionalinės mokslų akademijos mokslininkai apskaičiavo, kad vien JAV supergalinga geomagnetinė audra trapiai technologinei ekonomikai pridarytų nuostolių už 2,6 trln. dolerių. Tąkart specialistai priėjo išvadą, jog po galingo žybsnio elektros gali nebūti ir keletą mėnesių ar net ilgiau, jei elektromagnetinės dalelės išvestų iš rikiuotės elektros tinklų transformatorines.
Iki katastrofinio Saulės žybsnio šiurpiai nedaug trūko 2012 m. Laimė, tąsyk Žemė spėjo išsisukti nuo pragaištingo elektromagnetinių ir plazmos dalelių debesies – šis praskriejo pro šalį ir Žemės, galima sakyti, nekliudė.
Naujausių tyrimų duomenimis, supergalingos geomagnetinės audros iki 2022-ųjų tikimybė vertinama 12 proc. Todėl Baltieji rūmai pradeda ruoštis galimai nelaimei.
„Atvirai kalbant, tai galėtų būti viena rimčiausių gamtinių katastrofų šalyje ir didesnėje pasaulio dalyje“, – samprotauja kosminių prognozių konsultantas Johnas Kappenmanas.
„Kosminės audros – natūralus gamtos reiškinys, galintis sukelti ypač didelę sumaištį šalies ir pasaulio ekonomikai ir gerovei, – jam antrina JAV prezidento patarėjas mokslo ir technologijų klausimais Johnas P. Holdrenas. – Tai – reali grėsmė. Toks pavojus – ne praeitis, ne ateitis, o dabartis ir tikrovė.“
JAV ėmė ruoštis tokiai nelaimei ir pradėjo sudarinėti šešių etapų planą. Viena didžiausių kosminių audrų grėsmių – menkas laiko buferis: kosminių audrų prognozuotojai įspėti apie nelaimę geriausiu atveju turėtų 15-60 min. Todėl vienas iš kuriamo plano punktų skirtas naujiems orbitiniams palydovams ir antžeminėms technologijoms, kuriomis būtų galima kuo operatyviau ir adekvačiau įspėti apie nelaimę.
Kitas svarbus žingsnis nelaimės atveju – deramas atsakas į gamtos iššūkį ir atstatymo veiksmų planas. Naujojoje strategijoje numatoma, kad Saulės nelaimei įvykus pagalbos teikimo procese dalyvautų ugdymo įstaigos, viešosios įstaigos, žiniasklaida, draudimų bendrovės, nevyriausybinės organizacijos ir privatus sektorius.
Galingi Saulės žybsniai po Saulės sistemą paskleidžia pavojingai daug elektromagnetinių dalelių.
JAV vyriausybė nusprendė ne tik pasenusius orbitinius palydovus pakeisti moderniais ir geomagnetiniams neramumams atsparesniais zondais, bet ir apsaugoti elektros tiekimo linijas, kad elektros energija nedingtų visiškai – visiems ir vienu metu. Vykdant šią strategijos nuostatą, kuriamas veiksmų planas, kaip būtų keičiamos aukštos įtampos elektros transformatorinės.
Strategijos kūrėjai suvokia, kad „norint deramai apginti šalį, reikės padaryti gerokai daugiau“. JAV neapsiriboja savo šalies teritorija ir mėgina į galimą katastrofą žvelgti globaliai – gal net pasiruošimo jai darbus vykdant su kitomis valstybėmis. Tokio bendradarbiavimo žingsniai panašūs į kitų gamtos nelaimių (pvz., uraganų, žemės drebėjimų, sausrų, didžiulių gaisrų ir pan.) prevencines priemones.
Galingi Saulės žybsniai po Saulės sistemą paskleidžia pavojingai daug elektromagnetinių dalelių. Nors įprastai tokių dalelių srautas Žemės magnetosferą bombarduoja nuolat (toks srautas vadinamas saulės vėju), saulės žybsniai ir plazmos pliūpsniai kosminėn erdvėn pasiunčia gerokai daugiau spinduliuotės ir elektromagnetinių dalelių. Žybsnių ir pliūpsnių dažnumas susijęs su Saulės aktyvumu. Nors dažniausiai galingi Saulės šūviai praskrieja pro šalį, manoma, kad galingas plazmos pliūpsnis Žemę gali kliudyti maždaug kas šimtą metų.
Karingtono įvykiu (angl. – Carrington event) vadinama pastaroji supergalinga geomagnetinė audra įvyko 1859 m. Manoma, kad ji buvo galingiausia per pastaruosius 500 metų.
Civilinės saugos specialistai įspėja, kad gyventojai tokiu atveju turėtų būti pasiruošę bent minimaliai – turėti geriamojo vandens, maisto ir medicininių priemonių bent trims paroms.
