„Nuskendusių laivų išlaisvinimas nuo pamestų žvejybinių tinklų yra specialių įgūdžių ir patirties reikalaujantis darbas. Net patyrę narai turi pasimokyti tinklų iškėlimo niuansų, nes tai kelia pavojų net ir dirbant saugaus gylio ribose. Valymo projektai vykdomi retai, nes yra sudėtingi ir brangūs, todėl šiai dienai Baltijos jūroje turime, deja, labai daug ją teršiančių tinklų“, – sako A. Albrikas.
Grėsmingiausia jūrų tarša
Prieš dešimt metų lenkų ir lietuvių mokslininkų kartu vykdyto tyrimo metu nustatyta, kad kasmet Lenkijos žvejai Baltijos jūroje pameta apie 1,5 tūkst. tinklų, o Lietuvos – apie 150 vnt. Pasaulinės žvejybinės taršos mastas dar didesnis. Praėjusiais metais atliktas tyrimas, kuriame apklausus 450 žvejų iš 7 didžiųjų žvejybos valstybių, paaiškėjo, kad 2 proc. pasaulyje naudojamų žvejybos įrankių patenka į vandenis.
Nuskendę sintetiniai tinklai daro didelę žalą jūrų aplinkai – irdami jie išskiria nematomas mikro ir nano plastiko daleles, kurios kenkia absoliučiai visos gyvybės formoms sausumoje ir vandenyje. Pasaulio gamtos fondas žvejybos atliekas vadina pavojingiausia plastiko forma ir nustatė, kad vaiduokliuose tinkluose įsipainioja 66 proc. jūros gyvūnų.
Plastiko dalelių randama žuvyse, jūrų žinduoliuose, jūrų paukščiuose, galiausiai liekanos patenka ir į žmonių mitybos grandinę. Mokslininkai nustatė, kad mikroplastiko dalelės ypač pavojingos jūros mikroorganizmams, pavyzdžiui, planktonams. Šie smulkūs organizmai atlieka labai svarbų vaidmenį pasisavindami anglies dioksidą iš atmosferos – tokiu būdu jie gamina deguonį.
Jūros dugne atsiduria atsitiktinai
A. Albriko teigimu, viena pagrindinių žvejybinių tinklų pametimo priežasčių yra neatsargi žvejyba prie nuskendusių objektų. Dažniausiai žvejybiniai tinklai pasimeta, nes užsikabina ir nugula ant nuskendusių laivų. Tai gali būti istoriniai ar sovietiniai laivai, žemsiurbės, dokai.
„Tinklus pameta tiek komerciniai žvejai, tiek mėgėjai, tik skirtumas tame, kad komerciniai žvejai dar suinteresuoti juos išsikelti, nes tai – jų darbo įrankis, bet mėgėjai dažniausiai palieka, nes neturi kitos išeities“, – teigia A. Albrikas.
Kai kuriais atvejais žvejai tinklus pameta ir tuščiame jūros plote, tačiau galiausiai srovių nešami jie vis vien nugula ant paskendusių laivų. Šie yra puiki užuovėja žuvims, kurios Baltijos jūroje neturi natūralių, gamtos sukurtų slėptuvių.
Jūros valymo iniciatyvų per mažai
Tinklų iškėlimas yra sudėtingas darbas, jų ištraukimo projektai, pasak pašnekovo, dažniausiai vykdomi tik narų entuziazmo dėka. Valstybė į panašius projektus įsitraukia labai retai – Lietuva dar nėra organizavusi panašių projektų.
Tačiau A. Albrikas džiaugiasi, kad prie jūros švarinimo iniciatyvų vis dažniau prisideda aplinkosaugos problemoms neabejingos bendrovės. Tai aktyviai daro ir įmonė „Neste Lietuva“, kuri kartu su „Nardymo akademija“ jau antrus metus vykdo Baltijos jūros valymo iniciatyvas, kuriomis siekiama ištraukti kuo daugiau jūros dugne nuskendusių žvejybinių tinklų.
„Dabartinė Baltijos jūros būklė sunki – dėl didelio užterštumo joje nyksta biologinė įvairovė, o mikroplastiko šiukšlių kiekis kenkia visai jūros ekosistemai ir prisideda prie tolimesnių klimato kaitos pokyčių. Mokslininkų prognozės Baltijos jūros likimui taip pat nedžiugina – po truputį ji šiltės, o nesiėmus jokių veiksmų didės plastiko šiukšlių kiekis. Todėl savo ruožtu kiek galime prisidedame prie jūros švarinimo iniciatyvų, nes tik nuo jų priklauso ne tik Baltijos jūros, bet ir mūsų visų ateitis“, – teigia „Neste Lietuva“ vadovė Julija Matisonė.
Traukimo procesas turi būti lėtas
Pašnekovas pasakoja, kad tinklų iškėlimo procesas reikalauja daug pasiruošimo ir vyksta lėtai – suradę nuskendusį laivą narai apžiūri visą objektą ir pirmiausia stengiasi tinklą atkabinti. Tuomet prie jo pritvirtinami specialūs pakėlimo plūdurai, į kuriuos po vandeniu leidžiamas oras – tokiu būdu tinklas keliamas aukštyn. Tinklas atkabinamas neskubant ir kas kelis metrus tvirtinant plūdurus. Jeigu kuri nors tinklo dalis per greitai šautų į vandens paviršių, kyla rizika susipainioti šalia esantiems narams.
Kaip sako A. Albrikas, projekto metu pasirinkti nuskendę laivai 30–40 metrų gylyje. Gylis nėra mažas, todėl ilgiau jame išbuvus reikia iš organizmo pašalinti susikaupusį azotą. Giliau nei 30 metrų gylyje prabuvus 30–40 min, iškilimui gali tekti skirti tiek pat ar dar daugiau laiko.
Baltijos jūroje bei Lietuvos ežeruose narai nardo su sauso tipo kostiumais, kurie yra visiškai sandarūs ir turi geras šilumines savybes. Nardant didesniuose gyliuose vis labiau populiarėja uždaro tipo kvėpavimo įranga, su kuria galima pasiekti didesnius gylius ir nardyti dar saugiau.