„Blazing Beaks“ yra „roguelite“ žanro atstovas, kurio esmė paprasta – dažnu atveju, tai santykinai sudėtingai įveikiami žaidimai, kuriuose mirtis yra mirtis (beveik). Šiame žanre, kaip taisyklė, sykį žuvę nuotykį pradedame iš naujo, retais atvejais, įgiję kokių naujų galių.
„Blazing Beaks“ atveju, naujų galių negausime, bet žaisdami vis atrakiname naujų veikėjų ar ginklų, o jų dėka žaidimas gali pasirodyti kiek lengvesnis. Bet kuriuo atveju, paprasčiausias būdas apibūdinti „roguelite“ lietuviškai, būtų sena patarlė – kartojimas mokslų motina. Žaidžiant „Blazing Beaks“ kartotis teks daug, bet tame ir visas smagumas!
Tiesa šiais laikais, kai „roguelite“ mechanikos yra naudojamos daugelyje žaidimų, svarbu pridurti, kad „Blazing Beaks“ taip pat priklauso ir „Shoot‘em up“ ar „bullet hell“ žanrams, kurie savo ruožtu apibrėžią žaismo esmę. Teks šaudyti, daug šaudyti ir šaudant vengti kulkų, priešų, jų paliktų negandų ar „trolinti“ mėgstančių draugų!
Snapukų pasauliai
Žaidimo istorija (kurios žaidime nėra labai daug) pasakoja, kad kažkur egzistuoja snapukų visata, ar pasaulis kuriame gyvena vien tik snapukai. Dauguma jų, primena mums žinomus paukščius, bet papūgų, pingvinų ir ančiasnapių gretose rasime ir žmonijai neįmenamų enigmų.
Gyveno, gyveno tie snapukai, niekam nemaišė, kol staiga jų pasaulį užplūdo nežinomi monstrai. Snapukai mobilizavosi ir kilo į kovą. Kiekvienas stengėsi savaip padėti, kas ginklais prekiauja, kas artefaktus superka ir gyvybes atstato, bet tik geriausi iš geriausių (vadinasi Tu) gali priimti kovos lauko iššūkius.
Pasirenkame herojų, kurių žaidimo pradžioje tėra vos keli ir leidžiamės į nuotykį. Šiaip, iš pirmo žvilgsnio, žaidime viskas įprasta ir daug sykių matyta. Pasirinktas veikėjas patenka į areną, iššaudo visus priešus, keliauja į kitą areną. (Beveik) Visos arenos yra generuojamos atsitiktinai, tad niekada negali žinoti, ar kitoje arenoje rasi parduotuvę, o gal boso lygį, o gal slaptas duris?
Iš esmės tai ir apibrėžia visą žaidimo progresiją. Kas kartą areną įveikęs žaidėjas gali gauti iššūkį ir susiremti su lankomo pasaulio bosu, arba žengti per duris į kitą areną ir tempti gumą, tobulinti įgūdžius, kaupti turtą. Kartas nuo karto lygiuose galima aptikti slaptų durų, kurios slepia lobius, ar žaidimo kūrėjo paslėptus „easter eggs“.
Kartais randame ir durų į parduotuvę, kur varna(s) superka artefaktus ir atsilygina naudinga įranga, auksu ir gyvybės taškais. Ten pat yra ir ginklų prekeivis, kuris mielai iškeis jūsų auksą į šautuvus, tačiau pastarąjį galima ir apvogti. Negražu, bet galima.
Kol žaidėjai nežengia per boso duris, jie žaidžia tame pačiame pasaulyje, vizualiai lygiai labai panašūs, sutinkami tokie patys priešų tipai. Įveikus bosą, sekantis lygis jau prasideda naujame pasaulyje, jis išsiskirs kitokia spalvine gama, naujais priešų tipais ir naujomis mechanikomis. Viso tokių pasaulių žaidime yra šeši, o įveikę juos visus žaidimą tęsiame ir toliau gerindami savo rekordą.
Žaidimas su ugnimi
Kalbant apie „Blazing Beaks“ vienas labiausiai mane žavinčių dalykų yra jo pavadinimo subtilumas. „Liepsnojantys snapai“ jei verčiam pažodžiui, tačiau dėl žodžio „Blaze“ vartosenos tų vertimų galima prigalvoti daugybę ir visi jie tiks. Nes pats žaismo procesas čia ne kas kita, o žaidimas su ugnimi. Smagu ir tai, kad norint pradėti žaisti nereikia labai daug įgūdžių.
Žaidimas valdomas analoginėmis svirtelėmis ir dviem mygtukais (Jei žaidžiate naudodami pultelį. Rekomenduoju žaisti naudojant pultelį!). Vienas mygtukas šaudo, kitas naudoja specialiąją savybę, pastaroji, žaidimo pradžioje, leidžia greitai čiuožtelėti norima kryptimi. Taigi, pradėti žaisti ir įveikti porą lygių gali tikrai bet kas, na o vėliau prasideda logikos ir ištvermės testai, kurių čia netrūksta.
Su ištverme viskas paprasta, gyvybių veikėjai turi nedaug, tad mokantis žaisti teks dažnai žūti, pradėti iš naujo, galbūt net patikėti, kad pirmas pasaulis neįveikiamas. Vis tik jei žaidėjas rinksis gilintis, o ne graužtis, netrukus žaidimas ims skleistis naujomis spalvomis. Matote, nukauti priešai išmeta pinigėlių, ar gyvybių, o kartais ir labai retų artefaktų. Įprastai žaidimuose artefaktai yra gėris, tačiau šiame pasaulyje tai nebūtina sąlyga.
Absoliuti dauguma aptinkamų artefaktų turi neutralias, ar neigiamas savybes. Kai kuriais atvejais žaidėjai išties gali atrasti kombinacijų, kai turimi artefaktai ir įgūdžiai suteikia pranašumą, tačiau paprastai artefaktų turėjimas bus našta. Pamatuojama našta, nes kiekvienas artefaktas turi ir rizikos faktorių išreikštą taškais ir atspindintį „užknisimo“ lygį. Pavyzdžiui mūšio lauke rastų spąstų rizikos faktorius 0.7 taško, juos paėmę neteksime visų turimų pinigėlių. Kartais tai gali būti per didelė kaina, o kartais žaidėjas ir taip turi 0 pinigų, tad šis grobis gaunasi nemokamas.
Radę papuvusį kaulą, gausite dar 0.7 rizikos taško, o jūsų veikėjo greitis sumažės trečdaliu. Vėlgi, nelabai gera savybė, bet jei jums žaidimas per greitas, ši neigiama savybė gali magiškai tapt teigiama. Kuo aukštesnis rizikos lygis, tuo mažesnė tikimybė, kad iš savo artefakto išspausite kokios naudos, tarkim pačiupę dėlę, kuri suteikia net 1.8 rizikos taško, kas kartą įeidami į naują lygį prarasite pusę turimų gyvybių. Kam ją tuomet išvis imti?
Ogi tam, kad sušert varnai(ui)! Kas kartą apsilankę parduotuvėje jūsų veikėjai galės atsikratyti visų artefaktų ir gauti apdovanojimą už sukauptų rizikos taškų sumą. Šie apdovanojimai jau rimtas reikalas ir beveik visada sustiprins jūsų veikėją, ginklus ir šansus išgyventi ilgiau.
Taigi, negana to, kad pats žaismo procesas yra gan ugningas, priešų lygiuose nemažai, jie juda įkyriai, be to žaidėją stabdo ar žudo ir įvairūs aplinkos objektai. Norint laimėti tenka stebėti ir taikinį, ir kur tiksliai skrenda kulkos, ir nepamiršti kur yra pats valdomas veikėjas, kad jo kas iš pasalų nenukneckintų, ar jis pats neužsikartų ant kokių spyglių. Tačiau negana to, dar renkame artefaktus, kuriuos kartais pakeliame skubomis, ar netyčia net nespėję paskaityt ką jie daro.
Augantis rizikos faktorius maloniai masažuoja pasąmonę, atrodytų parduotuvės durų ilgimės labiau nei vasaros, o čia bac, tai ginklas užsikerta, tai mirę priešai išspjauna daugiau priešų, tai specialios savybės neveikia, tai mūsų iššautos kulkos ima skristi vėžlio greičiu ir visa tai – artefaktų ir ginklų savybės.
Gyvenime kai nujaučiu artėjant kažką negero, paprastai sakau „padais jaučiu, geruoju nesibaigs“. Žaisdamas šį žaidimą jaučiausi it eičiau žarijomis ir dažniausiai, kaistantys padai buvo teisūs.
Nežinau aš tų draugų...
O kur dar galimybė žaisti su draugais. Deja, smagiausia pramoga, siužetinės kampanijos įveikimas, yra galimas tik dviese. Tačiau žaidime yra ir, sakykim, vakarėlių režimai, kurie leidžia žaisti keturiese, tačiau tų žaidimų taisyklės jau kitos, arenoje nebėra priešų, žaidėjai kaunasi tarpusavyje ir kiekvienas už save.
Šiuose 2-4 žaidėjams skirtuose režimuose dar yra keli skirtingi taisyklių rinkiniai, kurių dėka „Blazing Beaks“ fanų vakarėlis gali tapti labai smagus, tačiau eiliniam žaidėjui tokia pramoga gali atrodyti per lėkšta.
To nepasakyčiau apie siužetinę kampaniją, kurią galima įveikti dviese, o kartais net atrodo, kad taip lengviau. Iš tiesų taip nėra lengviau, ypač kai su žaidimu šiek tiek apsiprantate, tačiau naujokams šis režimas yra tikrų tikriausias galimybių pasas. Galimybių įveikti daugiau lygių, galimybių pamatyti daugiau turinio, ginklų ir priešų, bei galimybių susipykti visam gyvenimui, žinoma.
Matote, žaidžiant dviese iš tiesų kyla nauji iššūkiai. Esant dviem veikėjams ekrane kur kas daugiau judesio, tad darosi sunku sekti įvykius, taip pat nemenka dalis artefaktų yra skirta apkartinti dviejų žmonių draugystę. Tarkim susipynusių pirštų artefaktas neleis šaudyti vienam žaidėjui, kol šaudo kitas.
Kiti artefaktai gali atimti draugo gyvybių, sukeisti turimus ginklus ar dar kažkaip nemaloniai stebinti. Komunikacija ir kooperacija tampa kertiniais įgūdžiais norint išgyventi, tačiau šie dalykai sunkiai suderinami su žaidimo sukeliamu azartu ir perdėtu pasitikėjimu savo jėgomis, patikėkit, net ir prie geriausių norų čia būna visko! Nežinau kas tai lemia, bet bent jau man susidarė įspūdis, kad „Blazing Beaks“ pažadina žmonėse ne visada sveikas ambicijas ir norą dominuoti rizikuojant kitais.
Laimei, žaidžiant dviese žaidėjai gali prikelti vienas kitą, tačiau ir tai padaroma tik parduotuvėje iki kurios dar reik kažkaip nusikapanoti. Būtent šis režimas bei jo sukeliami iššūkiai atskleidžia žaidimą visomis spalvomis, bei sukuria tobulą jo vartojimo scenarijų. Apskritai, mūsų namuose „Blazing Beaks“ netikėtai tapo tuo žaidimu, kai du šeimos nariai nesugalvoja ką čia pažaisti.
Ta prasme, net jei žaidimas ir labai patinka, jis nėra labai patrauklus ilgoms žaidimo sesijoms (nebent labai jau sekasi), tačiau tai tobula pramoga kai nori užmušti pusvalanduką kitą. Ir žaidžiant tokiu būdu jis neatsibosta laaaaabai ilgai.
„Blazing Beaks“ sukurtas vilniečių studijoje „Applava“ ir šiuo metu yra platinamas skaitmeniniu būdu asmeniniam kompiuteriui, „Nintendo Switch“, „XBOX ONE“ ir „PlayStation 4“ konsolėms. Taip pat išleista fizinė žaidimo pakuotė „PlayStation 4“ konsolei, apžvalga rašyta žaidžiant būtent šią žaidimo versiją, kurią suteikė kūrėjai. Fizinė pakuotė platinama žaidimo kūrėjų portale.
