Jau seniai žinoma, kad šiuolaikiniai žmonės (Homo sapiens sapiens), pagal savo anatomiją beveik niekuo nesiskiriantys nuo gyvenančių mūsų dienomis, atsirado Afrikoje, bet mokslininkams iki šiol sunkiai sekėsi tiksliai nustatyti, kur yra mūsų rūšies lopšys.
Naujausia išvada grindžiama tarptautinės tyrėjų grupė atlikta 200 koisanų tautelės žmonių DNR analize. Yra žinoma, kad daugeliui šios etninės grupės, dabar gyvenančios Pietų Afrikoje ir Namibijoje, atstovų būdinga tik iš motinos paveldimos mitochondrijų DNR ypatinga seka – haplogrupė L0.
Mokslininkai susiejo DNR mėginius su jų geografiniu paplitimu, archeologijos ir klimato pokyčių duomenimis. Remdamiesi šia informacija, tyrėjai sudarė genomo raidos schemą, rodančią, kad regione, esančiame Botsvanoje į pietus nuo Zambezės upės, haplogrupė L0 buvo nepertraukiamai perduodama iš kartos į kartą apie 200 tūkst. metų.
Šis jų darbas leido sudaryti savotišką genetinį žemėlapį, rodantį, kad priešistoriniai žmonės tame regione gyveno apie 70 tūkst. metų, kol klimato pokyčiai apytikriai prieš 130 tūkst. metų privertė juos pradėti plisti po pasaulį.
„Seniai žinojome, kad šiuolaikiniai žmonės atsirado Afrikoje apytikriai prieš 200 tūkst. metų, – sakė Sidnėjaus universiteto ir Garvano medicinos tyrimų instituto darbuotoja Vanessa Hayes. – Tačiau iki šios studijos nežinojome, kur tiksliai buvo ši tėvynė.“
Tyrėjai nurodė, kad tikėtinas žmonijos lopšys yra Makgadikgadžio-Okavango vietovėje, kur kadaise telkšojo didžiulis ežeras, apie dukart didesnis už dabartinį Viktorijos ežerą.
Šiuo metu jo vietoje plyti daugiausiai dykumos.
Maždaug prieš 200 metų dėl tektoninės veiklos ežeras pradėjo nykti ir susidarė didžiulė šlapynė. Pasak mokslininkų, ten gyveno ne vien dabartiniams žmonėms anatomiškai identiški mūsų giminaičiai, bet ir stambūs žinduoliai, įskaitant žirafas bei liūtus.
Tačiau praėjus apie 70 tūkst metų įvyko pirmasis genetinis skilimas, kai dalis šios populiacijos migravo į šiaurės rytus.
Praėjus dar apie 20 tūkst. metų kita grupė iškeliavo į pietus, rodo tyrėjų parengtas žemėlapis, paskelbtas žurnale „Nature“ išspausdintoje studijoje.
„Kaskart, kai įvyksta nauja migracija, šis migracijos įvykis įrašomas mūsų DNR kaip laiko žyma, – naujienų agentūrai AFP aiškino V. Hayes told AFP. – Bėgant laikui mūsų DNR natūraliai kinta; tai yra mūsų istorijos laikrodis.“
Žmonijos medžio šakelės
Pietų Korėjos mieste Pusane veikiančiame Mokslo pagrindų instituto Klimato fizikos centre dirbantis Axelis Timmermannas sakė, kad ankstyviausios migracijos buvo skatinamos reiškinio, tapusio itin opiu mūsų laikų žmonijai: klimato kaitos.
„Lygindami klimato duomenis su genų divergencijos laiko linijomis nustatėme stulbinamą dėsningumą“, – pažymėjo A.Timmermann, vienas iš studijos autorių.
„Prieš 130 tūkst. metų į šiaurės rytus nuo „tėvynės“ pagausėję krituliai sukūrė žaliąjį koridorių pirmosios grupės migracijai“, – aiškino jis.
Nors esama žmonių fosilijų, laikomų senesnėmis kaip 200 tūkst. metų, naujosios studijos autoriai sako, kad haplogrupės L0 tyrimai leidžia atsekti mūsų kilmę iki pat regiono į pietus nuo Zambezės upės.
„Kalbame apie anatomiškai šiuolaikinius žmones – žmones, gyvenančius mūsų dienomis“, – sakė V.Hayes.
„Kiekvienas šiandieninis žmogus... iš tikrųjų kilęs iš seniausios L0 [nešiotojų populiacijos], iš visa tai kilę iš šio vieno [regiono]“, – pridūrė ji.
Tyrėjų grupė nurodė norinti surinkti daugiau DNR mėginių, kad patobulintų savo metodus ir geriau atkurtų mūsų ankstyviausių protėvių plitimo istoriją.
„Tarsi žiūrėtum į didelį medį, – aiškino V.Hayes. – Europiečiai ir azijiečiai tėra žmonijos medžio viršūnės plonytės šakelės.“
