Kitaip, nei tikėtumėtės iš Antrojo pasaulinio karo tematikos žaidimo su pavadinimu „Broken Lines“, čia iš tiesų nėra jokios lūžusios fronto linijos. Vietoj jos yra fiktyvi rytų Europos valstybė, virš kurios skrenda du britų karių lėktuvai. Skrenda jie į slaptą misiją, bet, aiman, nukrenta. Dabar saujelei išgyvenusių naujokų ir veteranų teks išsiaiškinti, kas čia dedasi. Aš asmeniškai į tokią misiją būčiau siuntęs patyrusius desanto karius ar specialiąsias pajėgas (SAS), bet jei „Broken Lines“ kūrėjai mano, kad čia vieta paprastiems kariams, tai kur jau su jais pasiginčysi.
„Broken Lines“ yra suskirstytas į misijas ir ilsėjimąsi stovykloje. Kaip jau įprasta panašaus žanro žaidimuose, kas kariams poilsis, žaidėjams darbas, tad kol kovotojai ilsisi, mes tvarkomės su jų ginklais, ugdome įgūdžius, išklausome jų ginčų ir sprendžiame smulkius buitinius konfliktus. Žodžiu, nesmurtinė veikla. O kai ji pabosta, iš turimų kareivėlių formuojame komandą ir leidžiamės šaudyti kažkokių keistų fašistų-dujokaukių fetišistų.
Kautynės ir yra kertinė bei esminė „Broken Lines“ dalis. Žaidimas yra realaus laiko taktikos ir ėjimų strategijos mišinys. Kiekvienas ėjimas trunka 8 sekundes. Mūsų tikslas – duoti kariams užduotis, kurias jie per tas 8 sekundes ir atliks. Tuo pačiu metu dirbtinis intelektas (toliau DI) padaro tą patį (turbūt). Tada vėl paleidžiame laiko tėkmę ir stebime veiksmą. Tiesa, čia turime ir šiokį tokį pranašumą prieš DI, nes kai mūsų kareivėliai išvysta naują priešą, laikas sustoja, tad galime pakeisti kai kuriuos nurodymus.
Kiekvienas karys žaidime turi savo laiko juostą, kurioje galima matyti, kokius veiksmus jis ar ji atliks bei kiek laiko truks šie veiksmai. Jei norime, galime juos užprogramuoti kad ir minutei į priekį – tai jau kiekvieno žaidėjo asmeninis reikalas, bet aš tokio pasitikėjimo savo aiškiaregystės galiomis neturiu.
Kiekvienas veiksmas žaidime turi laiko sąnaudas, o šalia visų aktyvių funkcijų yra ir viena labai naudinga – įsakymas kariams tiesiog luktelėti vietoje. Tai svarbu jei norisi bent kažkiek sinchronizuoti veiksmus, kad jūsų šturmo kariai veržtųsi į priekį tik turėdami ugnies priedangą, bet nelipdami ant ginklo brolių per anksti išmestų granatų.
Tiesa, „Broken Lines“ nereikia nurodinėti taikinių. Kovotojai patys spręs į ką šaudyti – mūsų užduotis tiesiog nusiųsti juos ten, iš kur jie galės matyti (ir pasiekti) reikiamus priešus, o kartu patys apsisaugoti nuo žalos. Vadinasi, planuojant laiką, šaudymo įtraukti nereikia – nebent naudojate specialius su ginklais susijusius gebėjimus.
Matote, nors veikėjai turi savo įgūdžius, dauguma „Broken Lines“ galių atkeliauja iš turimo inventoriaus. Pavyzdžiui, automatai leidžia pažerti ugnies į tam tikrą zoną, kas priverčia ten esančius karius slėptis už priedangos. O jei turi paprastą šautuvą, gali praleisti daugiau laiko taikydamasis. Nelaimei, šratiniams šautuvams ir vėl suteikiama nesąmoningų, iš pigaus kino pasiskolintų išgalvotų savybių: panaudodami specialias šių ginklų galias, galite (bet nebūtinai) pargriauti priešą ant žemės.
Tokios galios yra neribotos ir jas varžo tik laikmatis. O štai granatos, vaistinėlės ir kitas gėris yra stipriai apriboti. Vadinasi, negalime per daug užsižaisti. „Broken Lines“ sunkiai suderinamas su pernelyg agresyviu ar pernelyg atsargiu žaidimo stiliais, nes kiekvieno resurso panaudojimas čia yra rimtas sprendimas. Ir vis tik gaila, kad žaidime apie Antrąjį pasaulinį vėl rimtai ribojamos granatų atsargos…
Bet net ne tai yra didžiausia žaidimo problema. Ne, kur kas labiau atbaidantis nuo žaidimo dalykas yra jo meninis stilius. Karių portretai yra nupiešti pobaisiu komiksų stiliumi: kad ir kokią išraišką jie nutaiso dialogų metu, vis tiek atrodo tragiškai. Nepadeda ir tai, kaip aplinkos yra persismelkę šiai temai šiaip jau būdinga, bet vis vien pernelyg ruda spalva... Viskas atrodo blyšku ir nuobodu, tačiau man asmeniškai dar neteko susidurti su tokia smulkmena, kaip veikėjų portretai, dėl kurių tiesiog nesinori grįžti prie žaidimo.
Vis tik su tekstu pateiksime keletą ekrano paveikslėlių ir jei estetinis vaizdas jūsų nebaido, „Broken Lines“ galėtų būti visai rekomenduotinas žaidimas Antrojo pasaulinio karo entuziastams. Atmetus minėtus vizualinius aspektus, jis leidžia mėgautis realaus laiko veiksmu nereikalaudamas iš žaidėjo aukšto „veiksmų per sekundę“ rodiklio ar kitų nesąmonių, kurios priklauso labiau nuo refleksų nei taktinių gebėjimų. Taktinio ar ėjimų strategijų žanro gerbėjams tepridursiu, kad „Broken Lines“ visai primena „UFO: Aftermath“, vieną iš geresnių „Jagged Alliance“ tęsinių ar taip neseniai žaistą „Iron Danger“!
Žaidimą apžvalgai suteikė jo leidėjas „Super.com“ jį žaidėme ir paveikslėlius gaminome asmeniniu kompiuteriu. „Broken Lines“ išleistas asmeniniam kompiuteriui (GOG, „Steam“), bei „Nintendo Switch“ konsolei.
