Kaip gyveno anksčiau?
Žmonės visais laikas stengėsi laikyti maistą šaltai – jau anksčiau
pastebėta, kad laikant kambario temperatūroje maistas genda daug greičiau nei laikant jį žemesnėje temperatūroje. Tai vyksta todėl, kad aukštesnėje temperatūroje suaktyvėja mikroorganizmai, kurie ir pažeidinėja produktų struktūrą.
Kol nebuvo sukurtas dirbtinis šaltinis, žmonės išnaudojo fizikines aplinkos savybes: maisto produktai buvo laikomi rūsiuose, taip pat stengtasi juos taip apdirbti, kad jie kuo mažiau gestų, pavyzdžiui vytinti, rūkyti, rauginti. Pirmieji „šaldytuvai“ veikdavo tik žiemos metu – tai buvo nešildomos patalpos, į kurias buvo prinešama sniego ir ledo, taip palaikant žemą temperatūrą. Vasaros metu tokios patalpos buvo įrengiamos arčiau vandens telkinių ar vandenyje, nes čia būdavo vėsiau.
Rašytiniuose šaltiniuose aptinkama liudijimu, kad jau pirmajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą turtingi kinai laikydavo ledo gabalus, kuriais šaldydavo maistą ir gėrimus. Tačiau reikėjo sulaukti XVIII a., kad būtų padėti pagrindai dabartiniams šaldytuvui ir dirbtiniam sniegui. 1755 m. škotų profesorius Williamas Cullenas, kuris į žmonijos istoriją įėjo kaip medicinos mokslų inovatorius, sukūrė nedidelę šaldymo mašiną. Jis sukūrė talpą su dietileteriu, kuris šildomas absorbuodavo šilumą iš oro. Eksperimento metu buvo gauta šiek tiek ledo, tačiau tai buvo mokslinis eksperimentas, kuris neturėjo jokio praktinio panaudojimo.
Bet džinas iš butelio jau buvo paleistas ir atgal nesiruošė grįžti: mokslininkai pradėjo žaisti su temperatūros pokyčiai naudojant dujas, todėl neužilgo pasaulį išvydo pirmasis šaldytuvas. Jį sukūrė britas Jacobas Perkinsas. Uždaro ciklo įrenginys galėjo veikti nuolat, o kai vidurvasarį šaldytuvas pradėjo gaminti ledą, J.Perkinso kolega su ledo gabaliukais važinėjo po Londoną, demonstruodamas juos. Deja, bet šaldytuvui vis dar nebuvo lemta virsti masinio vartojimo preke. Reikėjo sulaukti Carlo Lindės.
Nobelio premija, bet ne už šaldytuvą
Vokiečių mokslininkas, išradėjas ir verslininkas C.Lindė turėjo tapti politiku, kaip ir jo tėvas, tačiau pasirinko kitą kelią ir neapsigavo – už suskystintų dujų metodo išradimą jam 1913 m. buvo įteikta Nobelio premija fizikos srityje. Šiandien mes ne tik naudojamės jo patobulintu šaldytuvo modeliu, tačiau jis ranką yra pridėjęs ir ne prie vienos įmonės, kurios šiuo metu yra išaugusios į konglomeratus.
Pirmuosius darbus iš šaldymo srities C.Linde paskelbė 1870-71 m., siaučiant Prūsijos-Prancūzijos karui. Skirtingai nuo kitų tuo metu buvusių šaldytuvų prototipu, išradėjas šaldyti naudojo tokias dujas kaip amoniakas, sieros dioksidas ir metilo chloridas. Šios dujos šaldytuvuose buvo naudojamos 50 metų, vėliau jas pakeitė efektyvesnis freonas.
Po dešimtmečio tyrinėjimų C.Lindė nusprendė pasitraukti iš mokslo pasaulio ir įkūrė įmonę, kuri veikia ir dabar – „Linde AG“. Kaip dažnai būna, pirmieji įrenginių privalumus įvertino pramonininkai – šaldytuvu susidomėjo alaus gamintojai.
Skirtingai nuo dabartinių šaldytuvų, kurie užima santykinai nedaug vietos, įrenginys buvo griozdiškas, tačiau maisto produktai ir gėrimai ten galėjo būti laikomi nepakitę keletą dienų. Nors to meto Vokietijos ūkis išgyveno sunkius laikus, tačiau buvusio profesoriaus verslas ėmė rūkti kaip iš pypkės – jis aludariams pardavė 747 pirmųjų šaldytuvų, o šie tapo produkto ambasadoriais. Šaldytuvais susidomėjo ir skerdyklos, o vėliau šaldymo kameros papilto visoje Europoje tarp maisto pramonės įmonių.
Bet C.Lindė nesustojo. Grįžęs į mokslo pasaulį jis iš Guinnesso alaus daryklos gavo užsakymą sukurti anglies dioksido suskystinimo procesą. Pradėjus tyrinėti žemos temperatūros įtaka dujoms, jau po kelių metų jį aplankė sėkmė. Suskystintos dujos užima apie 600 kartų mažiau vietos nei išsiplėtusios, o tai leidžia išspręsti jų perdavimo procesą ir padidėja jų pritaikymas buityje.
Už šaldytuvo kainą – du automobiliai
Užtruko trisdešimt metų, kol šaldytuvas persikraustė į namus – pirmasis namams pristatytas buitinis šaldytuvo modelis atsirado 1913 m. Jei dabar šaldytuvas stovi kur namų kampe, tai pirmieji buitiniai prietaisai išsiskyrė reiklumu – norint juos pastatyti namuose, reikėjo atlikti visą instaliacijos procesą: sumontuoti mechanines dalis, variklį ir kompresorių kur nors rūsyje arba atskirame kambaryje, o pati šaldymo kamera stovėdavo virtuvėje.
Pirmieji šaldytuvai išsiskyrė beprotiška kaina. Tarkime, 1922 m. šaldytuvo modelis „Kelvinator“ su ketvirčiu kubo tūrio šaldymo kamera kainavo 714 JAV dolerių, kai tų pačių metų „Ford“ T modelis buvo pardavinėjamas už 450 JAV dol. Pirmieji šaldytuvų modeliai buvo mediniai, juos po truputį pirma pradėjo keisti metaliniai modeliai, o vėliau – ir pagaminti iš plastiko korpusai.
Šaldytuvas, koks jis yra dabar, atsirado 1940 m. – tuomet buvo į vieną dėžę sujungtas šaldytuvas ir šaldymo kamera. Pradėjus drausti freoną, o tai atsitiko 1990 m., kaip kenkianti aplinkai, šaldytuvuose buvo pradėta naudoti izobutano – gamtinės kilmės dujos.
Šiandien šaldytuvas evoliucionuoja koja kojon su technologijomis: jau svarstoma, kad jis galėtų būti prijungtas prie interneto ir pats užsisakyti maisto. Šaldymo technologijos prieinamumas sukūrė ir kitokią maisto kultūrą ir vartojimą – nesusimąstome, kad mūsų protėviai šviežiu maistu turėdavo pasirūpinti kas porą dienų, tuo tarpu mes galime tai daryti kartą į savaitę ar rečiau.
Bet įdomu ir tai, kad šaldytuvas ne tik pakeitė mūsų mitybinius įpročius bei išlaisvino nuo nuolatinio maisto paieškų, tačiau ir atnešė „atidaryto šaldytuvo sindromą“. Tai elgesys, kuomet atidarinėjamas šaldytuvas be jokio tikslo. Kaip aiškėja iš bendrovės „LG Electronics“ atlikto tyrimo, šis sindromas vargina keturis iš penkių lietuvių. Galimos sindromo priežastys yra negalėjimas apsispręsti, nuovargis, nesąmoningas įprotis ar tiesiog nuobodulys.
Taigi – iš kontaktų skaičiaus ir paplitimo galima spręsti, kad šiuolaikinio žmogaus geriausias draugas yra ne šuo, o šaldytuvas.
