Penktadienio meteoritas Čeliabinske – vienas didžiausių į Žemę pataikiusių kosminių objektų per daugiau nei šimtą metų. Planetos gyventojus jis nustebino, nors stebėtis tokių svečių vizitais gal ir nereikėtų.
Tyrėjai tvirtina, kad virš Čeliabinsko sudegusią kosminę uolieną iš principo buvo galima pastebėti ir užregistruoti – jei į reikiamą vietą būtų nukreiptas tinkamas teleskopas. Iki šiol taip yra nutikę tik vieną kartą.
„Nors asteroidą pastebėti buvo gana sunku, iš anksto pamatyti Čeliabinsko meteoritą šansai, galima sakyti, mikroskopiniai, – tvirtina Renseliro politechnikos instituto dekanė, buvusi Arizonos valstijos universiteto Meteoritų studijų centro tyrimų direktorė Laurie Leshin. – Tokie akmenys būna labai tamsūs. Daugelis meteoritų atspindi tik keletą procentų į juos krintančios šviesos. Daugybę tokių kūnų sudaro anglingos medžiagos, tad jie gali būti visiškai juodi.“
Meteoritas, kurį mokslininkai ketina pakrikštyti Čebarkulio meteoritu (jis nukrito į netoli Čeliabinsko tyvuliuojantį Čebarkulio ežerą), skriedamas atmosfera sukėlė galingą 500 kilotonų galios smūginę bangą (o tai – apie 20 kartų daugiau energijos nei išsiskyrė po atominės bombos sprogimo Hirosimoje), kuri išdaužė galybę Čeliabinsko langų ir sužeidė daugiau nei tūkstantį gyventojų.
Tą meteoritą tikrai būtume pastebėję. Visai įmanoma, kad jis praskriejo pro kurios nors observatorijos ar mėgėjiško teleskopo stebėjimo lauką, – sako P. Jenniskensas.
Manoma, kad Čeliabinsko meteoritas buvo maždaug 17 metrų skersmens.
SETI instituto ir NASA Eimso tyrimų centro tyrėjas Peteris Jenniskensas įsitikinęs, kad nors meteoroidas ir buvo santykinai nedidelis, jį buvo galima pastebėti iš anksto.
„Šį meteoritą būtume radę, jei būtume jo ieškoję, – aiškina jis. – Kiek man žinoma, jo niekas nebuvo užregistravęs ir niekas neprognozavo, kad taip gali nutikti. Šiaip ar taip, šis meteoritas tiesiogiai susijęs su akivaizdžia problema: turimos dangaus stebėjimo sistemos stebi tik labai menką Žemės rutulio dangaus plotą.“
Nerado, nes neieškojo
Meteoritų stebėjimo istorijoje yra tik vienas atvejis, kai meteoritas buvo atrastas visai prieš pat jam trenkiantis į Žemę. Tai įvyko 2008 m. naktį iš spalio 5 į spalio 6 d.
Tada Richardas Kowalskis dirbo 1,5 skersmens teleskopu, priklausančiu netoli Taksono (Arizona, JAV) veikiančiam Katalinos dangaus stebėjimo centrui. R. Kowalskis pastebėtą objektą pavadino „2008 TC3“. Jo skersmuo buvo ne daugiau nei 2–3 metrai – taigi jis buvo keliskart mažesnis už penktadienį Rusijoje nukritusį kosminį luitą.
„2008 TC3“ buvo ne tik labai mažas, bet ir neįtikėtinai blausus – vos 19 ryškio objektas. Jį astronomas pastebėjo iki susidūrimo su Žeme likus 20 valandų. Akmuo sprogo Sudane, 37 km aukštyje virš Nubijos dykumos. Sprogimas sukėlė 1,2 kilotonos smūginę bangą (šimtus kartų mažesnę nei Čeliabinske).
„Penktadienio sprogimas buvo 300 kartų galingesnis, – pažymi P. Jenniskensas. – Taigi tą meteoritą tikrai būtume pastebėję. Visai įmanoma, kad jis praskriejo pro kurios nors observatorijos ar mėgėjiško teleskopo stebėjimo lauką.“
Artimiausiu metu astronomai peržiūrės paskutinių dienų stebėjimų duomenis. Galbūt iš tiesų Čeliabinsko meteoritas šmėkštelėjo kurio nors teleskopo objektyve.
Vašingtono universiteto Sent Luise meteoritų ekspertas Randy Korotevas atkreipia dėmesį, jog dauguma meteoritų yra šviesos neatspindinčių medžiagų sankaupos, kurios yra per menkos, kad atspindėtų padoresnį šviesos kiekį. Tai paaiškina, kodėl įskrieję į Žemės atmosferą jie suyra – jie būna trapūs, porėti.
„Kai tokie daikčiukai įlekia į atmosferą, žvelgiant iš meteorito atskaitos taško, toks įskriejimas prilygsta smūgiui į betono sieną – kelyje pasitaikiusį orą jis suspaudžia nepaprastai greitai, – aiškina R. Korotevas. – Daugelis meteoritų neatlaiko tokio sukrėtimo, todėl paskutinėmis savo kelionės akimirkomis suyra į gabalus, subyra.“
Štai tada dauguma meteorų ir tampa matomi, nes virsta ugnies kamuoliu.
„Išorėje jie liepsnoja dėl trinties į atmosferą – juk jie atskrieja neįtiktinu greičiu (keliasdešimties tūkstančių kilometrų per valandą), – primena L. Leshin. – Taip, jų paviršiai liepsnoja, tačiau meteoritų viduje – ledinis šaltis.“
Anot Čikagos Gamtos istorijos muziejaus Meteoritikos ir poliarinių studijų kuratoriaus asistento Philippo Hecko, Čeliabinsko tipo meteorus teoriškai galėtų pastebėti ir apie juos informuoti tankesnis antžeminių teleskopų ir jautrių vaizdo kamerų tinklas. Tokius kūnus galėtų atrasti ir infraraudonųjų spindulių teleskopas.
