„Net aš, gavęs tyrimo duomenis, jais iš karto nepatikiu, nes pirmiausia išanalizuoju, kas su tais duomenimis galėtų būti ne taip. Tik tada nueinu pas kolegas ir parodau, ką gavau. Tada jie bando surasti, prie ko prisikabinti. Kai ko nors atradimas pereina visus skeptikų lygius ir būna išpublikuojamas, tokia tiesa galima pasitikėti“, – LRT radijui teigia mokslininkas.
S.Goldfarbas į CERN atvyko 1988 m., baigęs studijas Mičigano universitete. Mokslininko darbo kabinetas – ATLAS eksperimentas. Ši milžiniška 7 tūkst. tonų sverianti laboratorija yra 100 m po Žeme. Tai – vienas esminių Didžiojo hadronų priešpriešinių srautų greitintuvo (LHC) taškų, kuriame įvyksta dalelių srauto susidūrimai.
Interviu LRT RADIJUI mokslininkas prisipažino, kad ne iš karto suprato, jog, populiarinant CERN veiklą, detalės nėra svarbu, užtenka, kad žmogus suprastų esmę. Bet, pasak jo, komunikacija yra neatsiejama mokslo tyrimų dalis.
– Sakoma, kad komunikacija yra esminė mokslo tyrimų dalis. Ar sutinkate su tokia nuomone?
– Žinoma. Mokslas yra pasaulio pažinimas, kai pranešame tai, ką pastebėjome. Taigi labai svarbu, kad mokslininkai apie atradimus kalbėtų ne tik savo kolegoms, bet ir visiems žmonėms. Taip, kad visi suprastų.
– Dalelių fizika nėra pati lengviausia mokslo sritis populiarinimui. Pavyzdžiui, kosmoso praktinę naudą paaiškinti gana lengva – kartais užtenka parodyti ten skraidinamus robotus ar gražias nuotraukas. Kas jums, kaip vienam iš CERN atstovų, sudėtingiausia?
– Na, CERN taip pat turime labai gražių blizgančių daiktų, kuriuos galime parodyti. Lankytojai gali pamatyti beveik visus Greitintuvo detektorius. Sunkiausia tai, kad dalelių fizikos pasaulis yra visiška priešingybė tam, prie kurio dydžio ir greičių pratęs žmogus. Taigi turime žmonėms paaiškinti pasaulį, kuris yra nesuvokiamai mažas; kuriame tyrimai ir skaičiavimai vyksta remiantis ne faktais, o tikimybėmis. Niekada nesame tikri, ar eksperimentuodami gausime rezultatą, kurio tikimės. Tyrimų baigtis dažniausiai nenuspėjama.
Apie tai pasakoti labai įdomu, bet žmogaus smegenims tai nėra taip paprastai suvokiama.
– Kitaip sakant, matuojate tai, ko nematome?
– Tas žmogui nematomas pasaulis nėra tokia svetimybė dėl mikroskopų. Mes, mokslininkai, gana seniai supratome, kad kai kurios mažiausios dalelės, pavyzdžiui – elektronai, gali veikti kaip labai galingi mikroskopai. Turime tiek gražių vaizdų, kurie buvo užfiksuoti būtent naudojant elektronų mikroskopus.
Dalelių greitintuve naudojame protonus. Pasiekiame aukštesnę energiją: tai reiškia, kad galime „matyti“ dar mažesnes dimensijas. Žinoma, tam reikia labai sudėtingų įrenginių ir mokslininkų, kurie analizuoja gautus duomenis. Bet rezultatas yra to nematomo pasaulio vaizdai, pavyzdžiui, kaip atrodo dalelių srauto susidūrimas.
– Esate mokslininkas, kuris labai aktyviai užsiima mokslo komunikacija, kaip atsitiko, kad pradėjote tai daryti?
– Reikėjo žmonių, kurie išeitų iš savo komforto zonos tam, kad visuomenei paaiškintų, ką darome CERN. Be abejo, tai – ir etinis įsipareigojimas paaiškinti žmonėms, kaip leidžiami jų mokami mokesčiai. O svarbiausia – visuomenė privalo žinoti apie mūsų atradimus. Įsivaizduokite, jeigu Europos kosmoso agentūra nuskristų į Marsą, bet niekam apie tai nepraneštų. CERN atrandame dalykų, kurie ateityje paveiks visą žmoniją. Be to, ir kaip žmogus, didžiuojuosi tuo, ką darau.
Aktyviau į mokslo populiarinimą įsitraukiau, kai Greitintuvas buvo tik pradėtas statyti. Norėjau atsakyti į visus žmonėms iškilusius klausimus: kam jį statome, ką norime atrasti, kokie yra mūsų tikslai. Užtruko, kol pripratau bendrauti su žurnalistais... Jie – kita gyvūnų rūšis negu mokslininkai. Tačiau, kai tik išmokome susikalbėti, tapome geriausiais draugais. Būtent žurnalistai padėjo mums populiarinti CERN veiklą pasaulyje.
– Yra tekę kalbėti su mokslininkais-mokslo populiarintojais, kurie sakė, kad iš kolegų susilaukia nemažai kritikos. Esą vietoje rimto darbo laboratorijose jie tiesiog kalba.
– Na, kiekvienas turi savo suvokimą, kaip ir ką daryti. ATLAS laboratorijoje yra labai daug skirtingų užduočių, kurias privalome atlikti. Vieni konstruoja techninę įrangą, kiti ją naudoja tyrimams. Visi surandame sritį, kurią išmanome geriausiai. Be fundamentinių fizikos tyrimų, aš dar domiuosi programine įranga. Ją naudojame ne tik detektoriams palaikyti, bet ir duomenų analizei. Tampame skirtingų sričių ekspertais. Mano nuomone, komunikacija yra tik dar viena užduotis, kurią būtina atlikti. Tam reikia išlavinti įgūdžius, o kartu ir sukurti sistemą, kuri veikia.
Vis daugiau mokslininkų supranta, kad komunikacija yra esminė mokslo dalis. Todėl ir didžiausiose pasaulio fizikos konferencijų programose įtraukiami seminarai apie tai, kaip geriau iškomunikuoti savo rezultatus. Taigi padėtis gerėja.
– Sakote, komunikacijos įgūdžius galima išlavinti. Susidaro įspūdis, kad dauguma mokslininkų yra intravertai. Tai kaip priversti intravertą atlikti tokią „ekstravertišką“ užduotį?
– Manau, intravertai galų gale tampa geriausiais komunikatoriais. Dažnai juos netgi matau kaip geriausius lyderius. Gebėjimas klausyti yra lygiai taip pat svarbu, kaip ir kalbėti. Juk labai svarbu žinoti, kas žmonėms kelia didžiausią nerimą, ką jie mano apie mūsų darbą, kas jiems patinka, o kas – ne. Tam reikia labai daug kantrybės. Kai kurie gali išsakyti net kvailiausias idėjas, bet ir jas reikia išklausyti. Aš vis labiau džiaugiuosi, galėdamas bendrauti su visuomene, ypač su jaunimu.
Kai 12-metis vaikas paklausia paprasto, bet labai gilaus klausimo, mokslininkas turi būti pasirengęs į jį atsakyti, o tam reikia bendro pasaulio suvokimo. Mes, fizikai, dažnai prarandame sąlytį su tuo, kaip mūsų darbas veikia pasaulį, kodėl tai svarbu ir ką darysime paskui. Mums labai lengva pasinerti į savo sritį ir pamiršti likusį pasaulį. Tai yra viena priežasčių, kodėl priėmiau mokslo populiarinimo iššūkį.
– Lietuvos mokslo institucijose mokslininkai beveik neraginami užsiimti mokslo komunikacija. Žinoma, tai – labai didelė problema. Kaip savo darbuotojus skatina CERN administracija?
– CERN galite įsivaizduoti kaip oro linijas. Ši organizacija suteikia infrastruktūrą ir kitas mokslo tyrimų paslaugas. Daugiausia šioje organizacijoje dirba inžinierių, tai yra – apie 2300 žmonių. Aš nesu vienas jų, aš naudojuosi CERN paslaugomis. Kaip ir dauguma čia dirbančių mokslininkų. Mums moka ne pati organizacija, o institutai, kurie mus čia atsiuntė. Tokių, kaip aš, yra 11 ar 12 tūkstančių. Kai pradėjau darbą, administracijos žmonės pasakė, kad labai rekomenduojama tapti gidais CERN lankytojams. Dirbu Melburno universitetui, kuris taip pat labai skatina komunikaciją. Taigi mokslininkai CERN raginami keliais skirtingais lygiais. Tiesa, ne visos institucijos, kurios į CERN siunčia darbuotojus, nori, kad jie bendrautų su visuomene. Kartais, pavyzdžiui, praktiką atliekantys studentai raginami daugiau dėmesio skirti savo tyrimams, o ne mokslo populiarinimui.
ATLAS laboratorijoje mokslininkas, kuris užsiima mokslo populiarinimu, gauna papildomų kreditų savo mokslo institucijai. Tarsi apdovanojimai, kurie joms yra labai reikalingi, norint, kad kuo daugiau mokslininkų galėtų publikuoti savo straipsnius mokslo leidiniuose.
– Jeigu institucija gauna kreditų už mokslininkų komunikaciją, tai išmatuoti yra labai lengva. O kaip išmatuoti, ar vykdoma komunikacija yra veiksminga visuomenėje?
– Jeigu kalbu su kuo nors, užtenka tiesiog pažiūrėti tam žmogui į akis, ir pamatau, ar jis supranta, apie ką aš šneku. Bet tai reikalauja labai daug patirties. Taip atsitiko, kad dar dainuoju bliuzo grupėje – „Canettes Blues Band“, jeigu klausytojai nesupranta mūsų muzikos, veido išraiška yra labai panaši į tą, kurią pamatau tų veiduose, kurie nesupranta dalelių fizikos.
Taip pat laikui bėgant suvokiau, kad detalės nėra svarbu, užtenka, kad žmogus suprastų esmę – CERN bandome paaiškinti, kaip veikia mus supantis pasaulis, o jam tIrti naudojame tuos milžiniškus detektorius.
Mokslo populiarinimas yra rimtas darbas. Mokslininkui tai nėra natūralus pasirinkimas. Carlas Saganas, Neilas DeGrasse Tysonas ar Brianas Coxas irgi daug metų dirbo labai sunkiai, kad galėtų taip gerai populiarinti mokslą.
– Mokslo populiarinimo šaltiniai yra vienas esminių dalykų. Atsirinkti patikimus užtrunka nemažai laiko. Ką patartumėte klausytojams, kaip atrasti geriausius mokslo šaltinius?
– Pradžioje – niekuo nepasitikėkite. Negalvokite, kad kas nors yra patikimas vien todėl, kad turi labai profesionaliai sukurtą interneto puslapį ar nuolat pildo savo turinį. Sužinokite, kas daro tą puslapį, kokia tų žmonių patirtis.
Mane stebina, kiek daug žmonių sugeba taip užtikrintai viešai pasakyti: tiesa yra tokia! Pats taip niekada nedaryčiau, nes esu mokslininkas. Paklauskite tų žmonių, kas turėtų atsitikti, kad jie pakeistų savo nuomonę. Tai – labai geras atrankos būdas. Mačiau, kaip Billas Nye vienoje diskusijoje apie evoliuciją to paklausė to savo oponento – kreacionisto. Jis atsakė: nieko. Jo nuomonės nepakeistų niekas. Jeigu kas nors taip pasako – nepasitikėkite tuo žmogumi. Mokslininkas atsakytų, kad jam užtektų faktinio įrodymo, kad jo teorija – neteisinga. Taip veikia mokslas. Nenustebkite, jeigu iš mokslininko išgirsite frazę: „šito nežinau, bet galiu pasakyti tiek, kad...“ Kitaip tariant, mokslininkai nemeluos, jie atvirai pasakys, jeigu ko nors nežino.
Mokslininkai tikriausiai yra didžiausi skeptikai pasaulyje. Kartais jie netiki net savimi. Net aš, gavęs tyrimo duomenis, jais iš karto nepatikiu, nes pirmiausia išanalizuoju, kas su tais duomenimis galėtų būti ne taip. Tik tada nueinu pas kolegas ir parodau, ką gavau. Tada jie bando surasti, prie ko prisikabinti. Kai ko nors atradimas pereina visus skeptikų lygius ir būna išpublikuojamas, tokia tiesa galima pasitikėti.
