Vilkų populiacijos Černobylio apsaugos zonoje klesti ne dėl kokių nors radioaktyvumo suteiktų supergalių – didelio ploto vietovė, kurioje praktiškai nevyksta jokia žmonių veikla, yra tarsi gamtos rezervatas, tvirtina ekologai.
1986 metais sprogimai sunaikino vieną iš Černobylio atominės elektrinės reaktorių ir, anot Tarptautinės atominės energetikos agentūros, į aplinką pasklido maždaug 400 kartų stipresnė radioaktyvi tarša nei po atominės bombos sprogimo Hirošimoje.
Nebuvo tiksliai žinoma, kiek užteršta zona aplink teritorija, todėl valdžia „iš akies“ nusprendė evakuoti visus žmones 30 km spinduliu nuo elektrinės ir šią zoną uždaryti. Šioje apsaugos zonoje gyventi žmonėms iki šiol draudžiama, nors turistų čia netrūksta.
Daugybės tyrimų apie Černobylio radioaktyvios taršos poveikį aplinkai rezultatai pateikdavo ganėtinai prieštaringus rezultatus. Vieni rodydavo, kad laukinė gamta nukentėjo, kiti gi nurodė, kad laukinių rūšių atstovai klesti, daugiausiai dėl to, kad apsaugos zonoje nėra žmonių ir tai yra „de facto gamtos rezervatas“, tvirtino naujausio tyrimo pagrindinis autorius, Misūrio universiteto (JAV) laukinės gamtos ekologas Michaelas Byrne'as.
Ypatingai tokios rezervato sąlygos buvo naudingos vilkams. Jų populiacijų tankis apsaugos zonoje yra iki septynių kartų didesnis nei kituose gretimuose rezervatuose, tvirtina M.Byrne'as. Įvertinę tokį populiacijos tankį mokslininkai suvokė, kad šioje zonoje gimę vilkai veikiausiai vietoje nesilaikys ir migruos į tolesnius regionus, „nes tam tikrame plote gali išsilaikyti tik tam tikras kiekis stambiųjų plėšrūnų“, – aiškino M.Byrne'as.
O dabar atliktas pirmas tyrimas, kurio metu vykdyta Černobylio vilkų migracija ir išaiškėjo, kad jie tikrai keliauja ganėtinai toli.
Mokslininkai, dirbę apsaugos zonos Baltarusijos regione, 14 vilkų paženklino apykaklėmis su GPS sekikliais: 13 iš jų buvo suaugę vilkai, vyresni nei 2 metų ir 1 jaunas vilkiukas, kurio amžius buvo nuo 1 iki 2 metų. „Nė vienas iš vilkų nešvytėjo, visi jie turi keturias kojas, dvi akis ir vieną uodegą“, – ramino ekologas.
Paaiškėjo, kad suaugusieji vilkai yra ganėtinai sėslūs, jie stebėjimų laiką gyveno toje pačioje teritorijoje, tačiau jauniklis buvo tikras klajūnas, per tris stebėjimo mėnesius vis didinęs atstumą iki savo gimtojo miško. Per paskutinį tyrimo laikotarpį – 21 dieną – nuo namų šis jauniklis nubėgo net 300 kilometrų už apsaugos zonos ribų.
Vėliau dėl GPS apykaklės gedimo mokslininkai nebegalėjo nustatyti, ar gyvūnas apsistojo naujoje, tuštesnėje vietovėje ar vėl grįžo arčiau Černobylio. Kaip bebūtų, „tiesiog labai šaunu matyti, kad vilkas nukeliauja taip toli“, – sakė M.Byrne'as.
Tai, anot specialistų, yra „pirmas įrodymas, kad vilkai plinta iš apsaugos zonos“. „Černobylio apsaugos zona nėra ekologinė juodoji skylė, iš tiesų ji gali būti tarsi laukinės gamtos šaltinis, padedantis kitoms regiono populiacijoms. Ir mūsų atradimai gali būti taikytini ne tik vilkams – galima būtų tikėtis, kad kažkas panašaus nutinka ir su kitomis gyvūnų rūšimis“, – aiškino tyrimo autorius.
Tačiau tyrimo rezultatai kelia ir papildomų klausimų. „Galvojant apie Černobylį, pirmas dalykas, dėl kurio susirūpina žmonės yra mutacijos, todėl labai svarbu žinoti, ar gyvūnai, gimę apsaugos zonoje, su savimi į kitas teritorijas išsineša mutacijas“, – svarstė M.Byrne'as. Tačiau nei jis, nei kolegos kol kas neturi jokių duomenų, kurios patvirtintų arba paneigtų tokias baimes. „Tai yra įdomi ateities tyrimų sritis, tačiau aš dėl to per daug nesirūpinčiau“, – ramino mokslininkas.
Tyrimo rezultatus publikavo žurnalas „European Journal of Wildlife Research“.
