Paviešinti slapti pramonės dokumentai rodo, kad „DuPont“ ir „3M“ – didžiausių „amžinų cheminių medžiagų“ gamintojai – žinojo apie neigiamą jų daromą poveikį mažiausiai 21 metus prieš tai, kai jis tapo viešai žinomas.
„DuPont“ turėjo įrodymų apie PFAS toksiškumą, gautų atlikus vidinius tyrimus su gyvūnais ir darbo aplinkoje, kurių nepaskelbė mokslinėje literatūroje ir nepranešė apie savo išvadas JAV aplinkos apsaugos agentūrai (EPA), kaip kad yra reikalaujama.
Visi šie dokumentai buvo pažymėti kaip „konfidencialūs“, o kai kuriais atvejais pramonės įmonių vadovai aiškiai nurodė, kad „norėjo, jog ši atmintinė būtų sunaikinta“, – rašo autoriai naujame tyrime.
Vėžį sukeliančios perfluoralkilinės ir polifluorintos alkilinės medžiagos (PFAS), dar vadinamos „amžinaisiais chemikalais“, naudojamos labai įvairiai: nuo nelimpančių tefloninių keptuvių dangų iki vandeniui ir dėmėms atsparių medžiagų, gaisro gesinimo putų ir net reaktyvinių variklių.
Jos yra itin atsparios ir nesuyra, todėl gavo „amžinų cheminių medžiagų“ pravardę. Kadangi jos nesuyra, gali kauptis aplinkoje ir mūsų organizme, o tai gali turėti itin prastų pasekmių.
Pramonės atstovai delsė informuoti visuomenę apie PFAS pasekmes sveikatai ir ekologijai ir veikė prieš šių medžiagų reglamentavimą.
Naujame tyrime pateikti dokumentai buvo pirmieji iš šios pramonės šakos, ištirti taikant metodus, skirtus tabako pramonės taktikai atskleisti.
Dokumentai apima laikotarpį nuo 1961 iki 2006 m. ir buvo aptikti advokatui Robertui Bilottui pateikus ieškinį. Jis buvo pirmasis asmuo, sėkmingai iškėlęs bylą įmonei „DuPont“ dėl taršos PFAS. Jis juos perdavė dokumentinio filmo „Velnias, kurį mes žinome“ (angl. The Devil We Know) prodiuseriams, kurie juos perdavė Kalifornijos universiteto San Franciske chemijos pramonės dokumentų bibliotekai. Čia jie buvo išanalizuoti mokslininkų.
„Šie dokumentai atskleidžia aiškius įrodymus, kad chemijos pramonė žinojo apie PFAS keliamą pavojų ir neinformavo visuomenės, reguliavimo institucijų ir net savo darbuotojų apie riziką“, – teigė vyresnioji tyrimo autorė profesorė Tracey J.Woodruff, UCSF Reprodukcinės sveikatos ir aplinkos programos direktorė, buvusi EPA vyresnioji mokslininkė ir patarėja politikos klausimais.
1961 m. Teflono toksikologijos vadovas nustatė, kad teflono medžiaga net ir mažomis dozėmis gali padidinti žiurkių kepenis ir kad „reikėtų griežtai vengti sąlyčio su oda“. 1970 m. „DuPont“ finansuojamos Haskelio laboratorijos vidinėje atmintinėje nustatyta, kad C8 (vienas iš tūkstančių PFAS) yra „labai toksiškas įkvėpus ir vidutiniškai toksiškas prarijus“. Jie taip pat nustatė, kad liūdnai pagarsėjusi PFAS, vadinama perfluoroktano rūgštimi (PFOA), nužudytų šunį po dviejų dienų nuo medžiagos nurijimo.
„DuPont“ ir „3M“ nustatė, kad dvi darbuotojos pagimdė vaikus su apsigimimais – tai buvo dvi iš aštuonių nėščiųjų, dirbusių C8 gamyboje.
1980 m. jie taip pat sakė savo darbuotojams, kad C8 toksiškumas toks pat kaip valgomosios druskos, nors dešimtmečio senumo įrodymai liudijo priešingai. 1991 m. „DuPont“ pranešime spaudai teigiama, kad „C8 neturi jokio žinomo toksinio ar blogo poveikio žmonių sveikatai, esant nustatytiems koncentracijos lygiams“.
Įmonė taip pat bandė daryti spaudimą JAV Aplinkos apsaugos agentūrai, kad ši paremtų jos teiginius.
2004 m. EPA nubaudė „DuPont“ už tai, kad neatskleidė PFOA keliamo pavojaus. Ši 16,45 mln. dolerių suma buvo didžiausia civilinė bauda, tuo metu gauta pagal JAV aplinkosaugos įstatymus. 2005 m. „DuPont“ pajamos iš C8 ir PFOA sudarė 1 mlrd. dolerių.
„Turėdami prieigą prie šių dokumentų, galime pamatyti, ką ir kada žinojo gamintojai, bet taip pat ir tai, kaip taršios pramonės šakos saugo svarbią visuomenės sveikatai informaciją“, – pridūrė pirmoji tyrimo autorė daktarė Nadia Gaber.
Kaip anksčiau rašė 15min, PFAS gali sukelti kitų sveikatos problemų, tokių kaip nervų sistemos pažeidimai, reprodukcinės sistemos problemos, alergijos, svorio prieaugis.
Ankstesni tyrimai parodė, kad šios cheminės medžiagos taip pat gali sukelti daugelį kitų problemų: nevaisingumą, nėštumo komplikacijas, raidos sutrikimus, įvairias žarnyno ir skydliaukės ligas, mažinti vaikų skiepų veiksmingumą, rašo „Live Science“.
Mokslininko teigimu, PFAS nesikaupia riebaluose: daugiausia jų yra baltyminiuose audiniuose, pavyzdžiui – kraujyje, kepenyse ir inkstuose. Nustatyta, kad 99 proc. amerikiečių turi didesnį ar mažesnį PFAS kiekį kraujyje.
