Dabartinis lietuviškasis birželio pavadinimas tikriausiai nėra labai senas – Sėmenies vardas minimas 1591 m. Bretkūno postilėje, o Sėjos mėnesiu jis buvo vadinamas net iki XIX a.
Iš tautosakinių šaltinių žinome, jog šeštasis metų mėnuo, kaip ir kiti mėnesiai, turėjo daug vardinių pakaitalų: sutinkami Visjavio, Mėšlinio, Pūdymo pavadinimai, taip pat – Berželio (archainiame baltų tikėjime beržas – šventas medis, kurio galia persiduoda žmonėms), Biržio, Biržulio vardai.
Iš planetų vakarinėje birželio nakties skliauto dalyje tarp iškart po saulėlydžio pirmasis sužimba planetų karalius Jupiteris.
Birželis – šviesiausias metų mėnuo, todėl astronominiams stebėjimams nėra labai tinkamas: Saulė mus džiugina kone 17 valandų per parą, o paskutinįjį mėnesio dešimtadienį, kurio kulminacija – Joninių (Rasos) šventė, galima sakyti, iš viso nesutemsta. Tuomet sveikiname ilgiausią metų dieną, trumpiausią naktį ir einame ieškoti paparčio žiedo... Žinoma, akį dar gali pradžiuginti pavienių ryškesnių žvaigždžių mirguliavimas, planetų spindesys ar kasnakt besimainantis Mėnulio veidas, tačiau iššifruoti blankius žvaigždynų ornamentus, juolab be specialios įrangos įžvelgti tolimuosius ūkus, spiečius ar galaktikas sudėtinga, ir astronomijos mylėtojai ima laukti rudens...
Birželio dangus: planetos ir ryškiausi žvaigždynai
Akivaizdu, birželio naktys nėra tinkamiausias metas grožėtis žvaigždėmis – juk šį mėnesį Saulė labai trumpam pasislepia po horizontu – vos užgesus vakaro žarai, rytuose jau ima brėkšti...
Iš planetų vakarinėje birželio nakties skliauto dalyje tarp iškart po saulėlydžio pirmasis sužimba planetų karalius Jupiteris. Maždaug tuo pačiu metu pietuose neaukštai virš horizonto jau galima dairytis Marso bei Saturno – ir sulaukus pusiaunakčio, stebėti visas tris planetas vienu sykiu.
Tiesa, Raudonoji planeta įspūdingai ryški tik pirmas kelias mėnesio naktis, o vėliau jos šviesis sparčiai blėsta. Žiedų valdovas Saturnas birželio 3-iąją pasiekia didžiausią šiais metais šviesį, ir kone visą mėnesį matomas Gyvatnešio (Ophiuchus) žvaigždyne iki pat priešaušrių, kol paskui Marsą pasislepia už pietvakarių horizonto...
Atidesnis stebėtojas net ir šviesų birželio vidurnaktį gali atpažinti Didžiuosius (Ursa Major) bei Mažuosius Grįžulo Ratus (Ursa Minor), Cefėjo (Cepheus) ar Kasiopėjos (Cassiopeia) žvaigždynus šiaurėje bei Heraklio (Hercules) ar minėtojo Gyvatnešio girliandas priešingoje skliauto pusėje – pietuose.
Kitus žvaigždynų raštus įžiūrėti nėra paprasta, todėl tarytum juos „pametusios“, iš aukštybių akį merkia pavienės šviesiausios žvaigždės – šiaurinėje dangaus pusėje netoli horizonto – geltonoji Vežėjo (Auriga) Kapela, o kiek į rytus – Gulbės (Cygnus) Denebas, pietryčiuose – melsvoji Lyros (Lyra) Vega bei Erelio (Aquila) Altayras, pietvakariniame skliaute – Jaučiaganio (Bootes) Arktūras ir žydroji Mergelės (Virgo) Spika...
Šį mėnesį pietuose sužimba ir rausvasis Antaris, ženklinantis Skorpiono (Scorpius) žvaigždyną.
Į birželio skliautą mėgina ropoti skorpionas
Skorpiono žvaigždynas neaukštai spindi pietinėje skliauto dalyje beveik tiesiai po didžiuoju Gyvatnešiu bei kur kas mažesne Gyvate (Serpens). Lietuvos padangėje pasirodo tik šiaurinė šio žvaigždyno dalis, o norėdami pasigrožėti juo visu, turėtume keliauti gerokai arčiau Žemės pusiaujo.
Skirtingai nuo daugumos kitų žvaigždynų, Skorpiono konfigūracija danguje iš tiesų yra panaši į šiuo pavadinimu žinomą daugeliui nemielą gyvūną: išraiškingai išriesta žvaigždžių virtinė atitinka uodegą, žnyples vaizduoja gretimas, dabar savarankiškas Svarstyklių (Libra) žvaigždynas, kitados laikytas Skorpiono dalimi bei taip ir vadintas – Skorpiono Žnyplėmis, o ryškusis Antaris simbolizuoja šio gyvūno širdį.
Jos palyginimas su Saule tiesiog šokiruoja: Antario šviesis net 50 tūkstančių kartų pranoksta mūsų žvaigždę
Antaris, antikinėje mitologijoje dėl rausvo spindesio įgavęs Marso Varžovo „statusą“, arba Skorpiono Alfa – yra viena ryškiausių raudonųjų supermilžinių, nutolusi nuo mūsų per 600 šviesmečių (tai reiškia, jog šviesos greičiu iki šios žvaigždės keliautume maždaug 600 metų). Jos palyginimas su Saule tiesiog šokiruoja: Antario šviesis net 50 tūkstančių kartų pranoksta mūsų žvaigždę, masė prilygsta 15-os Saulių masei, o skersmuo Saulės skersmenį viršija daugiau nei 800 kartų. Taigi, Marso konkurento pasipūtimas išties nekuklus!
Dangiškajame Skorpiono žvaigždyno sklype puikuojasi du gražūs padrikieji spiečiai – Drugelio žvaigždžių grupė (astronomijos kataloguose žymima M6) ir Ptolemajaus Sfera (M7) bei kamuolinis spiečius M4. M6 ir M7 – tai žvaigždžių telkiniai, gimę iš to paties ūko beveik tuo pačiu metu. Nuo pastarojo mus skiria maždaug 1000 metų kelio šviesos greičiu, jame – apie 130 žvaigždžių, kurių pulkelis tampa matomas tik pro teleskopą, kad ir nedidelį.
M6 sudaro maždaug tiek pat žvaigždžių, tik jų šviesa iki mūsų keliauja beveik 1600 metų. Šio spiečiaus forma ypatinga tuo, jog primena sparnus išskleidusį drugelį, kuriam pamatyti prireiks jau galingesnio teleskopo.
Na, o kamuoliniame spiečiuje M4, iki kurio – 7000 šviesmečių, spindi kone 100 tūkstančių žvaigždžių. Ši grupė nėra labai kompaktiška, todėl jos pakraščiuose net ir pro nedidelį teleskopą galima įžiūrėti atskiras žvaigždes.
Debesys – orų pranašai
Vaikystėje šiltą, ramią vasaros dieną mėgdavau stebėti plaukiančius padangių šeimininkus debesis, kurie mano vaizduotėje įgaudavo pačius fantastiškiausius pavidalus. Tačiau vis negalėdavau suprasti, kaip įžvalgesnis stebėtojas, dažniausiai koks protingai atrodantis ir kalbantis suaugęs, pagal debesis nuspėdavo realias orų permainas – man šitai atrodė be galo įdomu ir paslaptinga... Šiandien jau žinau, jog debesys – tarytum atversta Dangaus knyga, kurios lapuose surašyti įvairiausi Gamtos sumanymai...
Debesys – vandens garų kondensacijos į vandens lašelius ir ledo kristalėlius produktas: jie susidaro tuomet, kai vandens garų prisotintas šiltas oras kyla aukštyn, o po to atvėsta. Jei debesys būtų tik iš vandens lašelių, tai mes jų nematytume – vandens garai ore yra nematomi. Taigi, neįsivaizduojama daugybė smulkių (0,001-0,005 mm) vandens lašelių ir ledo kristalėlių plaukioja ore. Kodėl jie nekrinta? Galima sakyti, dėl trinties – lašelių ir kristalėlių kritimą smarkiai stabdo oro pasipriešinimas.
Tam, kad susidarytų debesis, reikia, jog šie vandens lašelyčiai turėtų prie ko prisitvirtinti – taip pat labai mažų ore sklandančių dalelyčių – žiedadulkių, dulkių ir kt., vadinamų kondensacijos branduoliais. Kai oras sausas, viename kubiniame centimetre jų gali susikaupti iki 100 000! Kuomet prie tokių branduolių prikimba vandens lašeliai arba ledo kristalėliai, pradeda formuotis debesis. Vadinasi, visiškai švariame ore debesys negalėtų susidaryti. Mūsų planetos atmosferos natūraliojo užterštumo ir drėgmės santykis yra toks, kad kiekvienu momentu debesys dengia truputį daugiau nei pusę Žemės rutulio.
Visi debesys yra klasifikuojami atsižvelgus į tam tikrus pagrindinius požymius – išvaizdą, prigimtį, sandarą, struktūrą ir t.t., o stebėtojui mėgėjui juos lengviausia atpažinti bei suskirstyti pagal išorinį vaizdą ir apytikslį aukštį. Kiekviena debesų forma turi daugybę atmainų, parodančių galimas orų permainas ir reiškinius.
Bene pirmasis aprašomojo pobūdžio debesų klasifikaciją 1803 m. pasiūlė anglų chemikas L.Hovardas. Debesis pagal aukštį jis suskirstė į 4 grupes, o pagal pavidalą – į 10 pagrindinių rūšių, suteikdamas jiems lotyniškus pavadinimus, vartojamus ir šiandien: pavyzdžiui, plunksniniai, kurių lotyniškasis pavadinimas Cirrus reiškia „garbanas“, kamuoliniai – Cumulus – „krūva“, sluoksniniai – Stratus – ,„sluoksnis“ ir t.t.
Ploni, pavieniai, balti plunksniniai debesys plūduriuoja maždaug 10-16 kilometrų aukštyje.
Garbanėlių formos plunksniniai kamuoliniai bei permatomi balkšvi plunksniniai sluoksniniai debesys formuojasi 7-13 kilometrų aukštyje. Kartais vaiskią dieną pastarieji sukuria įspūdingą atmosferos reiškinį – halą – aplink Saulę švytinčią aureolę.
Dar mūsų senoliai pastebėjo, jog aukšti plunksniniai debesys pranašauja po 2-3 dienų suprastėsiančius orus.
2-7 kilometrų aukštyje susidaro panašūs į bangas, supiltą medvilnę ar baltus vatos kamuolius ryškiais kontūrais kamuoliniai debesys.
Liaudies išmintis sako: „balti debesys žemės nedrėkina“. Tačiau šiame aukštyje tartum skraistė dangų dažnai dengia ir monotoniškai pilki sluoksninių debesų pluoštai. Pro jų šydą Saulė vos įžiūrima. Paprastai toks dangus praneša apie artėjantį silpną, negausų lietų.
Žemiausiai, nepasiekdami nė poros kilometrų aukščio, danguje šeimininkauja sluoksniniai bei kamuoliniai lietaus debesys. Kai jie susiburia į didžiulius vatinius kalnus, o iš jų ima formuotis pajuodęs, net keliolika kilometrų vertikaliai išsidriekęs „priekalas“, lauk liūties, perkūnijos ir krušos. Tuo tarpu žemi pavieniai kamuoliniai bei reti sluoksniniai debesys žada giedrą.
Tačiau pats įspūdingiausias, ko gero, yra tik vasarą šiaurinėse platumose (dažniausiai tarp 50 ir 65 laipsnių, taigi ir Lietuvoje) Saulei jau nusileidus arba prieš pat jos patekėjimą geriausiai matomas nuostabus sidabriškųjų debesų reiškinys.
Šie balsvai ar melsvai švytintys debesys formuojasi taip aukštai, jog oro sąlygoms žemės paviršiuje neturi jokios įtakos. Iš kur ir kodėl jie atsiranda? Kokia sidabriškųjų debesų prigimtis?
Paslaptingi sidabriškieji debesys
Kaip teigia mokslo istorijos šaltiniai, pirmą kartą sidabriškuosius debesis 1885 metais stebėjo anglų astronomas mėgėjas Robertas Leslie. Žinoma, šitai nebūtinai reiškia, jog reiškinys niekada nebuvo matytas anksčiau – juk tamsiame vakarėjančio dangaus fone švytinčių debesų būtų sunku nepastebėti – tiesiog niekam iki Leslie'o nešovė į galvą jų aprašyti.
Sidabriškieji debesys plūduriuoja 80-90 kilometrų aukštyje – žymiai aukščiau už visus kitus debesis
O gal iš tiesų sidabriškieji debesys pasirodė tik XIX a. pabaigoje? Pastarąją prielaidą neakivaizdžiai patvirtina įdomus įvykių sutapimas: 1883 metais pasaulį sudrebino Krakatau ugnikalnio išsiveržimas, kurio metu išsviestos dulkės pakilo į 60-80 kilometrų aukštį, o jau po dvejų metų oficialiai pirmą kartą pranešta apie sidabriškuosius debesis! Ir nors Krakatau seniai nurimo, vulkaninės dulkės nusėdo ar išsisklaidė, mokslininkai, mėgindami įminti įstabiojo reiškinio mįslę, iki šiol nesutaria, ar tai buvo atsitiktinumas...
Dėka, iš kruopščių ir sistemingų tyrimų šiandien jau žinome, jog sidabriškieji debesys plūduriuoja 80-90 kilometrų aukštyje – žymiai aukščiau už visus kitus debesis – atmosferos sluoksnyje, vadinamame mezosfera, kur oro tankis toks mažas, jog bet kuriuo paros metu dangus juodas, nusagstytas žvaigždėmis, o temperatūra nukrinta iki -125°C. Sidabriškuosius debesis sudaro mikroskopinio dydžio ledo kristalai, kurie švyti, atspindėdami Saulės šviesą.
Vandens garai čia pakyla kartu su vėjais iš žemesnių, drėgnesnių atmosferos sluoksnių. Kaip jau rašėme kiek anksčiau, debesų genezei būtini kondensacijos branduoliai – dulkės, prie kurių ,„prilimpa“ vandens molekulės. Tačiau iš kur dulkės atsiranda tame didžiuliame aukštyje, kuriame formuojasi sidabriškieji debesys? Mokslininkams tai tikras galvosūkis. Aišku, jog stiprūs ugnikalnių išsiveržimai, pavyzdžiui tokie, kaip Krakatau, vyksta per retai, kad dulkėmis užtektinai prisotintų viršutinius atmosferos sluoksnius. Oro srautų galios taip pat nepakanka nuo žemės paviršiaus dulkes pakelti iki mezosferos.
Ieškodami atsakymo, mokslininkai iškėlė hipotezę apie kosmines reiškinio priežastis. Juk palyginti seniai žinoma, jog Žemė, keliaudama aplink Saulę, nuolat susiduria su tarpplanetinėmis dulkėmis – mūsų planeta periodiškai praskrieja pro kosminių „šiukšlių“ debesis, sudarytus iš pralėkusių kometų šleifo medžiagos likučių ar per asteroidų susidūrimus išsitaškiusių skeveldrų. Šios „atliekos“, smigdamos į Žemės atmosferą, sukuria meteorų, t.y. krintančių žvaigždžių, reiškinį. Tokiu būdu kasdien į planetos atmosferą patenka po kelias tonas (!) kosminės medžiagos.
Tokio kondensacijos branduolių kiekio tikrai pakanka ledo kristalams formuotis. Be to, ištyrus mezosferoje surinktų dulkių sudėtį paaiškėjo, jog jas daugiausia sudaro geležies ir nikelio dalelės – pagrindiniai geležinių meteoritų elementai. Ar tai reiškia, jog sidabriškųjų debesų prigimtis yra veikiau kosminė nei žemiška? Vienareikšmio atsakymo vis dar nėra. Užtat kiekvienas turite galimybę vakaro sutemose ar ryto priešaušriuose išvysti paslaptingąjį debesų švytėjimą...
Nenusiminkite, jei nuotaiką gadina bei dangų stebėti kliudo įkyrus lietus – liaudies išmintis sako: jei birželio pradžia šlapia, vasara bus karšta. O jeigu spėdami orus nepasitikite debesų pranašystėmis, žinokite, jog prieš lietų rasoja lašiniai ir akmenys, žiogai negriežia, druska drėksta, žuvys nardo, rytą žolė sausa, jaunų eglaičių šakelės nusvyra... Tuo tarpu uodų spiečiai, kaip ir auksinis dangus po saulėlydžio žada gerą orą. Gamtoje daug ženklų, kuriuos tereikia suprasti.
Todėl vasarą daugiau bendraukite su Gamta. Ir naktį, ir dieną.
