Milžiniški žemės piešiniai gali priminti žmones, gyvūnus ir įvairius objektus. Kai kuriais atvejais jų amžius datuojamas 2500 metų iki mūsų. Daugelis šių piešinių yra tokie dideli, kad nepakilus į didelį aukštį neįmanoma ne tik suprasti, ką jie vaizduoja, bet ir to, kad tai apskritai yra piešinys.
Bet visai neseniai Japonijos Yamagata universiteto mokslininkai paskelbė, jog po ilgalaikio tyrimo, vykdyto nuo 2004 metų, pavyko aptikti 143 iki šiol nežinotus Naskos geoglifus. Vieną iš tokių piešinių, kurio žmogaus akis nesugebėjo įžiūrėti, identifikavo dirbtinis intelektas.
Manoma, kad naujai identifikuoti geoglifai buvo sukurti tarp 100 m.p.m.e. ir 300 mūsų eros metų. Nors dėl šių milžiniškų motyvų, kurių autorystė priskiriama senovinei Naskos kultūrai, paskirties galutinio suvokimo dar nėra, mokslininkai teigia bent jau sužinoję, kaip tokie darbai buvo kuriami.
„Visi šie piešiniai buvo sukurti pašalinant juodus toje teritorijoje išsibarsčiusius akmenis ir atidengiant baltą po jais esantį smėlį“, – aiškino tyrėjų grupė.
Ankstesnės hipotezės apie kartais šimtų metrų dydžio piešinių paskirtį aiškino, kad Naskos bendruomenė juos kūrė dievybėms, kurios piešinius galėtų pamatyti iš dangaus, arba turėdami kažkokių astronominių sumetimų.
Naujojo tyrimo grupė, kuriai vadovavo antropologas ir archeologas Masato Sakai, analizavo didelės raiškos Naskos regiono palydovines nuotraukas, taip pat atliko lauko darbus Peru dykumose. Jie identifikavo du pagrindinius tokių geoglifų tipus.
Seniausieji piešiniai – datuojami nuo 100 m. iki mūsų eros iki 100 mūsų eros metų – buvo pavadinti „B tipu“. Jie paprastai yra mažesnio nei 50 metrų ilgio. Kiek vėlesni „A tipo“ piešiniai (nuo 100 iki 300 mūsų eros metų) yra didesni nei 50 metrų, o didžiausias jų viršija ir 100 metrų ilgį.
Mokslininkai galvoja, kad „A tipo“ geoglifai, dažnai vaizduojantys gyvūnus, buvo ritualinės vietos, kur buvo vykdomos įvairiausios ceremonijos, kurių metu buvo naikinami įvairūs keraminiai dirbiniai.
„B tipo“ geoglifai dažniau buvo randami ties keliais ir takais, galbūt jie atliko savotiškų kelio ženklų vaidmenį, padėjo keliauninkams orientuotis aplinkoje (ir visai tikėtina, kad kelionių tikslas buvo „A tipo“ geoglifai – susirinkimo vietos).
Kai kurie iš šių „B tipo“ geoglifų buvo visai mažučiai – mažiausi nesiekė net 5 metrų ilgio. Dėl to atrasti neryškias linijas žemėje nebuvo lengva užduotis, ypač įvertinus milžiniškus Naskos dykumos regiono plotus.
Todėl mokslininkai užmezgė eksperimentinę partnerystę su skaitmeninių technologijų įmonės IBM ekspertais, kurie, taikydami giliojo mokymosi metodus, apmokė dirbtinį intelektą, veikiantį „IBM PAIRS Geoscope“ geografinės analizės sistemoje.
Giliojo mokymosi tinklas – „IBM Watson Machine Learning Accelerator“ (WMLA) – peržvelgė milžinišką kiekį iš bepiločių orlaivių ir kosminių palydovų užfiksuotų vaizdų, ieškodamas bet kokių slaptų ženklų, kurie gali būti bent kiek panašūs į Naskos linijas.
Rezultatas kol kas tik vienas: smarkiai išblukęs „B tipo“ piešinys, atvaizduojantis humanoidą primenantį ant dviejų kojų stovinčio padaro kontūrą.
Nors šio senovinio kūrinio simbolinė paskirtis vis dar nėra suprantama, mokslininkai nurodo, kad pastarasis geoglifas yra netoli tako, tad tai galėjo būti ir vienas iš senovinių kelio ženklų.
Kokia šių visų žemės piešinių paskirtis bebūtų, labai poetiškai ir simboliškai atrodo tai, kad senovės žmonių sukurtą nesuvokiamą simbolių sistemą atradinėja neįtikėtinai sudėtinga šiuolaikinių žmonių dirbtinio mąstymo sistema.
Vis dar tenka pripažinti, kad Naskos linijų paslapties šydas nėra visiškai atskleistas. Bet galima tikėtis, kad Japonijos mokslininkų ir IBM ekspertų bendradarbiavimas bent jau leis surasti kur kas daugiau tokių senovinių piešinių – galbūt iš aukščiau pažvelgę į didesnį tokių piešinių kiekį įžiūrėsime ir „didįjį paveikslą“, atskleidžiantį tikrąją piešinių paskirtį.
Vis dar vykdomo tyrimo aprašymą galima rasti Yamagata universiteto svetainėje.
