Gali jausti nuovargį
Pavyzdžiui, automobilio vairavimas ir kalbėjimas telefonu yra dvi sudėtingos ir daug energijos reikalaujančios užduotys, o dažnai žmonės tai daro net vienu metu. Tačiau nė vienos neįmanoma atlikti 100 proc. taip gerai, kaip būtų įgyvendinama po vieną.
Be to, paminėtas pavyzdys yra ir pavojingas, nes per daug įsitraukus į pokalbį telefonu, net ir naudojant laisvų rankų įrangą, įvykus kritinėms situacijoms užtrunkama ilgiau, kol į tai sureaguojama ir kol, pavyzdžiui, nuspaudžiamas stabdžio pedalas.
Taip nutinka todėl, kad dažnai atliekant keletą užduočių vienu metu, pavyzdžiui, kurioms reikia regėjimo, yra konkuruojama dėl tų pačių neuroninių takų, esančių priekinėje smegenų žievėje. O jie dažnai būna reikalingi ir motorinėms, ir kognityvinėms užduotims atlikti.
Be to, kelių užduočių atlikimas vienu metu sparčiau eikvoja energijos resursus ir net gali sukelti stresą, padidinti kortizolio lygį, ypač kai laikas spaudžia. Jei toks gyvenimo būdas tęsiasi ilgą laiką, žmogus gali nuolat jausti didelį nuovargį.
Visgi yra atvejų, kada toks gebėjimas vertinamas. Štai įgudę chirurgai tikrai efektyviau atlieka kelias užduotis vienu metu, palyginti su rezidentais, toks įgūdis ten naudingas. Tiesiog kuo geriau išmokstama motorinė užduotis, tuo lengviau žmogus geba tuo pačiu metu žongliruoti kitais veiksmais.
Su amžiumi įgūdžiai keičiasi
Pastebėta, kad geriau „multitaskina“ suaugusieji nei vaikai, nes būtent vaikystėje ir paauglystėje šie gebėjimai ima formuotis ir su laiku jie yra išlavinami. Tarkime, suaugusieji geba eiti ir mąstyti apie kokią nors problemą, nors jei ji didelė, galbūt žingsnis yra sulėtinamas ar visai sustojama.
Tuo metu vaikams tai atlikti yra sudėtingiau, net jei jie galvoja ne apie problemą, o vardija skaičių seką, gyvūnus ar sagstosi marškinius. Jie daugiau dėmesio sukoncentruoja į vieną veiksmą.
Tačiau po kurio laiko vėl viskas ima keistis. Kuo žmogus vyresnis, tuo daugiau klaidų jis ima įvelti „multitaskindamas“ arba tai daro nebe taip efektyviai – atlikdamas kokią nors užduotį tuo metu nebesugeba eiti greitai, žingsnius dėlioja daug lėčiau. Tai nutinka todėl, kad imama naudoti kita smegenų dalis – prefrontalinė žievė, rašo „Science Alert“.
Mokslininkai mano, kad yra išeitis – tokį įgūdį galima bandyti tiesiog lavinti. Tai jie testuoja, prašydami žmonių nueiti konkretų kelią, mintyse atliekant veiksmus su atimtimi, nešant puodelį ar lėkštę, minant dviračio pedalus ir kartu kuriant eilėraštį, sudarant pirkinių sąrašą ar žaidžiant žodžių žaidimą. Tokius ir kitokius veiksmus galima praktikuoti ir patiems.
