Tad šie du dalykai tarsi savaime apsprendžia, kad šįkart kalbame apie kažką visiškai kitokio. Taip, techniškai tai vis dar kompiuterinis žaidimas, bet kalbant atvirai, tai patirtis, išgyvenimas, antropologijos studija, viena 60 valandų trunkanti meditacija arba tiesiog sudėtingas, įmantrus filmas. O kalbant dar tiesmukiau – nieko nežinote apie šitą žaidimą ir mėgstate būti nustebinti? Tuomet čia geriausia ir sustoti bei daugiau nesidomėjus apie „Death Standing“ tiesiog imti jį ir išmėginti. Kas jau kas, bet nustebimas žaidžiant šį žaidimą garantuotas.
Vienok visi tie, kas ką nors žino apie ankstesnius kūrėjo Hideo Kojima žaidimus ar yra žaidę veiksmo, nuotykių arba sėlinimo žaidimus, neturėtų džiaugtis anksčiau laiko. Nes H.Kojima šį kartą, galima sakyti, eina prieš srovę arba kurią savo, naują tėkmę kompiuterinių žaidimų padangėje. Tad jei nedažnai draugaujate su žaidimais, „Death Stranding“ gali būti puikiu ir neužmirštamu panirimu į šią sritį. Kokio žanro žaidimas yra „Death Stranding“? Iš dalies juokaujant jį galima pavadinti taip, kaip dar niekada nebuvo vadinami žaidimai – „vaikštynėmis“. Kodėl? Netrukus suprasite.
Žaidime valdome Lietuvoje tikrai neprastai žinomo aktoriaus Normano Reeduso įkūnytą personažą Samą Bridgesą. Jis yra, galima sakyti, transporteris, kaip ir kitas lietuviams gerai pažįstamas personažas iš to paties pavadinimo veiksmo filmo su Jasonu Stathamu, tik skirtumas tas, kad Samas Bridgesas visur keliauja dažniausiai pėsčiomis. Taip yra todėl, kad žmonija ir pasaulis eilinį kartą atsidūrė ant išnykimo slenksčio, o po eilės kataklizmų visa JAV teritorija atrodo kaip vienas milžiniškas Islandijos paviršius su masyviais krateriais. Taip pat gyvųjų pasaulis pradėjo maišytis su mirusiųjų, tai sukelia makabriškas pasekmes, į kurias efektyviau žiūrėti nei skaityti, o Samas Bridgesas tiesiog velnioniškai gerai, net tokiomis sąlygomis, atlieka savo darbą – pernešti dalykus iš vieno tašką į kitą nepažeistus ir greitai. Štai, būtent tokiame fone ir pradeda skleistis žaidimo siužetas, kuris ilgainiui žaidėją nugramzdina taip giliai, kaip, turbūt, šiandien nedrįstų net europinis kinas.
Viena kertinių siužeto linijų tampa korporacijos „Bridges“ bandymas atkurti Ameriką pasitelkiant mūsų valdomą veikėją Samą: keliaudamas iš vienos gyvenvietės į kitą jis turi sujungti jas specialiais saitais, kurių dėka norima vėl palaikyti ryšį tarp skirtingų vietovių ir atkurti JAV. Tik dabar valstybė vadintųsi JAM – Jungtiniai Amerikos Miestai. Bet tai – tik viena linijų. Taip pat žaidime į siužetą įpinama gana dramatiška ir slogi Samo šeimos linija, viską nuo Žemės paviršiaus norinčių nušluoti teroristų siužetinė dalis ir, žinoma, visą istoriją išrišantys bei žaidimo eigoje vis paintriguojantys kitų veikėjų siužetiniai akcentai. Galima pasakyti atvirai, kad tai – ne tik viena ambicingiausių, bet ir viena geriausių Hideo Kojima siužetinių kampanijų, o scenarijus – itin išdirbtas ir nepanašus į jokį kitą, bet vienintelis būdas jį išgyventi iki galo – geležinė kantrybė ir pripratimas prie šio žaidimo, nes jis visiškai netradicinis.
Kadangi vidutinė žaidimo trukmė darant tik tai, kas būtina siužetinei kampanijai, užtruks 60 valandų ir daugiau, „Death Stranding“ daugiausiai išloš tie žaidėjai, kuriems patinka tylios meditacijos, galimybė atitrūkti ir tiesiog tyrinėti, o įtemptas veiksmas – visai nebūtina sąlyga. Nes būtent toks šis žaidimas ir yra. Kartais atstumai, kuriuos žaidėjui nurodoma nukulniuoti pėsčiomis tokie ilgi, kad žaidime automatiškai pradeda groti atrinktos dainos. Tai, beje, neeilinio, išskirtinai gero garso takelio įrodymai, tačiau jei tiesiog ramiai kulniuoti įkalnėmis ir nuokalnėmis pulteliu vis bandant ištiesinti pagrindinio veikėjo balansą – ne jums, geriau tuomet į šį žaidimą nedėti per didelių lūkesčių.
Žaidimui įsisiūbuojant žaidėjo galimybių laukas vis labiau praplečiamas – galima statyti tiltus, naudotis motociklu, daiktus gabenti ant skraidyklės, įlipti į egzoskeletą ar panašiai, tačiau visas principas išlieka toks pats – daiktų gabenimas. Tiesa, žaidime yra ir tuntas šalutinių misijų, tačiau jų esmė lygiai tokia pati kaip pagrindinių, tik nėra įspūdingų vaizdo intarpų ar siužeto posūkių. Tad tie, kas skuba išnarplioti siužetą ar nėra nusiteikę per visą Ameriką pergabenti milijoną daiktų, gali iš karto jas praleisti ir susitelkti į pagrindinę siužetinę liniją.
Tiesa, žaidime vyksta ir visos gausioje „Death Stranding“ reklaminėje kampanijoje matytos anomalijos, tačiau žaidžiant su jomis susidoroti žaidėjui ilgainiui tampa daugiau rutina nei po truputį išgliaudoma paslaptis ar net siaubas. Kiek įspūdingiau atrodo susidūrimai su didžiaisiais priešais arba, kitaip sakant, žaidimo bosais. Tik vėlgi, jie daugiau paperka savo vizualumu, efektais, o ne ilgam įsimenančia kovų taktika ar sudėtingumu. Protarpiais žaidime teks susidurti ir su žmogiškos kilmės priešininkais, o visi šie susidūrimai labai primins sėlinimo ar veiksmo žaidimus. Ar tupint žolėje visus tyliai apsliūkinti, ar pulti Rambo stiliumi, ar surengti pasalą – viskas priklausys nuo žaidėjo. Bet tai, vėlgi, nėra ta įtraukiančioji žaidimo dalis – veikiau tokia, kuri praturtina žaismą.
Bet kas tikrai nuolat įtraukia į žaidimą ir dėl ko tampa vis sunkiau jį padėti į šalį – sėkmingas nešulių pristatymas į žemėlapyje sužymėtas gyvenvietes. Nėra geresnio jausmo už sėkmingai išbalansuotus kilometrus, po kurių gaunamas aukščiausias įvertinimas, taškai ir galimybė naudoti naujus daiktus. Tai ir sudaro visą žaidimo azartą iš žaismo pusės. Taip pat smagu ilsėtis pačiose gyvenvietėse įrengtuose kambariuose, nes žaidimas suteikia nemažai laisvės įvairioms netikėtoms sąveikoms su veikėju ar jo aplinka. Taip pat vienoje vietovėje pasikrovus nešulius kiekvieną kartą atsiranda nenumaldomas noras pabandyti pagerinti savo įmanomo panešti kiekio rekordą ir prikrauto ant Semo nugaros tokį kalną nešulių, kad jau dabar internete nevaldomai plinta memai. Iš kitos pusės, įdomu stebėti ir tai, kaip subtiliai žaidimas leidžia tarpusavyje susibendrauti žaidėjams – kas palieka spalvingą žinutę, kas – kopėčias per sraunią upę ir t.t. Už kiekvieną gerą darbą ar įspėjimą galima padėkoti, o pats žaidimo pasaulis kitų žaidėjų dėka neatrodo toks nykus ar vienspalvis, bet daugiau dinamiškas ir nevienodas.
„Death Stranding“ yra tarsi nekuklus eksperimentas, apjungiantis itin gerą ir gerai išrašytą siužetą, puikius aktorius ir jų įkūnytus veikėjus, bet tuo pat metu ir netikėtą, toli gražu ne visiems patiksiantį žaismą, kuris, nors ir novatoriškas, yra labai savotiškas. Nepaisant to, galima beveik drąsiai teigti, kad nieko panašaus į šį žaidimą jūs nesate žaidę ir, labai tikėtina, kad nieko panašaus nebebus ir ateityje, todėl išbandyti šį žaidimą yra būdas prisiliesti prie kažko tikrai unikalaus, kitokio bei nepakartojamo.
Žaidimas kurtas ir išleistas išskirtinai tik „PlayStation 4“ platformai, tačiau asmeniniam kompiuteriui skirtos versijos startas numatomas apie 2020 metų vidurį.
