O dabar mokslininkai mano atradę skysčių egzistavimo įrodymų labai jau neįprastoje vietoje – supergiliuosiuose deimantuose.
Didžioji dalis deimantų kristalizuojasi maždaug 140-200 km gylyje, o supergilieji deimantai gali būti randami net 600-800 km gylyje po planetos paviršiumi. Šiuose brangiuosiuose gelmių akmenyse esama nedidelių trūkumų arba inkliuzų, kuriuose esama skysčių. Ir šie trūkumai atskleidžia, jog veikiausiai skysčių esama ir tuose mantijos sluoksniuose, kuriuose šie deimantai susiformavo.
Būtent šis skystis ir domina Žemės gelmes tyrinėjančius mokslininkus, Amerikos geofizikų sąjungos susirinkime sakė Carnegie mokslų institucijos geochemikas Stevenas Shirey. Taip, anot mokslininko, yra dėl to, kad šių skysčių buvimo vieta ir judėjimas gali padėti perprasti giliuosius žemės drebėjimus.
Kaip aprašyta naujame geofizikų sąjungos suvažiavime pristatytame moksliniame darbe, S.Shirey su kolegomis sumodeliavo skysčių judėjimą didelėse gelmėse, pasinaudodami informacija apie taškus, kuriuose Mantijoje susiformavo šie supergilieji deimantai.
Kurdami šiuos modelius mokslininkai tikisi „sujungti taškus“ tarp skysčių judėjimo mantijos gelmėse, deimantų formavimosi ir „fizikinių uolienų trūkinėjimo savybių tuose regionuose“ mantijos pereinamojoje zonoje, sakė S.Shirey. Kitas mokslinio darbo žingsnis bus „susieti skysčių sroves su giliaisiais žemės drebėjimais“, – aiškino jis.
Gilieji žemės drebėjimai yra dažni, itin energingi reiškiniai. Jie, anot geofiziko, yra „labai įdomi plokščių tektonikos apraiška – ji siekia patį mums suvokiamos plokščių tektonikos pakraštį“.
Ir tai, kas vyksta pačiame plokščių tektonikos pakraštyje, anot S.Shirey, „yra labai įdomus planetologinis klausimas“.
