Norint prisijungti prie interneto, būtina turėti interneto protokolo (IP) adresą – tai yra tarsi jūsų vardas virtualioje erdvėje. Jie sudaromi remiantis standartizuotais protokolais.
„IPv4“ atveju IP adresą sudaro keturi taškais atskirti skirtingi skaičiai, kurių kiekvienas nėra didesnis už 255 (pvz., 206.59.157.204). Taip galima sudaryti maždaug 4 mlrd. skirtingų IP adresų.
Tačiau prie interneto besijungiančių žmonių ir įrenginių skaičius auga ir visi jie jau yra išdalinti.
Todėl dar 1995 metais buvo sukurta „IPv6“ sistema, kur IP adresą sudaro aštuoni dvitaškiais atskirti skaičių ir raidžių deriniai (pvz., 2056:ae6:9:0:d9b:f78:1:2). Tai leidžia sukurti net 340 undecilijonų unikalių IP adresų.
Kas vyksta šiuo metu?
Perėjimas prie naujojo protokolo vadinamas didžiausiu visų laikų interneto patobulinimu. Tam buvo ruoštasi kelerius metus, sistema tikrinta laikinai ją įjungiant.
Birželio 6-oji – istorinė diena, kuomet visos didžiosios interneto kompanijos, interneto paslaugų tiekėjai ir kitos šios srities įmonės visam laikui pereina prie „IPv6“ sistemos. Tai atliko tokios interneto bendrovės, kaip „Google“, „Facebook“, „Youtube“, „Yahoo!“, „Microsoft“, įvairių šalių interneto paslaugų tiekėjai, techninės įrangos gamintojai.
Paprastiems vartotojams tai iš esmės nieko nereiškia. Tiems, kurie labiau domisi informacinėmis technologijomis, yra privalumų „IPv6“ protokolo, bet ten yra techninės detalės, – sakė J.Kriukas.
Žinoma, siekiant išvengti nesklandumų, lygiagrečiai lieka palaikomi ir senieji „IPv4“ adresai. Tačiau tikimasi, kad „IPv6“ ateityje „IPv4“ išleis į pensiją.
Naršytojai skirtumo nejaus
Naujoji „IPv6“ versija patobulinta tokiose srityse, kaip saugumas, mobilumas, paslaugos kokybės užtikrinimas, tinklo architektūros bei marštutizavimo dinamiškumas. Todėl „IPv6“ geriausiai pritaikytas dažnai kintančių parametrų tinklams.
Tačiau eiliniai naršytojai iš principo skirtumų nepajaus. Mat tam, kad būtų naudojamas „IPv6“ protokolas, turi būti pritaikytas visas tinklas – nuo svetainės iki naršytojo kompiuterio ar kito įrenginio.
O kelias ilgas: nuo tinklalapio, jį talpinančio serverio, interneto paslaugų tiekėjo tinklo, kliento prieigos ir įrangos, kliento kompiuterio ir jo programinės įrangos. Jei kuri nors tinklo dalis nėra pritaikyta „IPv6“ protokolui, vartotojas ir toliau bus nukreipiamas į svetaines naudojant „IPv4“ protokolą.
„Jei kompiuteris ir tinklas palaiko ir „IPv6“, ir „IPv4“, dažniausiai naudojama arba naujesnė versija, arba ta, kuri greičiau atsako. Naujos naršyklės pabando į svetainę nueiti abiem protokolais; kuris pirmas atsako, tą ir naudoja. Tie, kurie neturi „IPv6“ palaikymo, nejaus nieko – jie naudos tik „IPv4“ protokolo versiją“, – sakė KTU Kompiuterių tinklų skyriaus inžinierius Julius Kriukas.
Iki šiol vos 0,5 proc. visų interneto vartotojų naudojo „IPv6“ protokolą. Be to, ją palaikė mažai interneto svetainių.
Lietuva lieka prie „IPv4“
J.Kriukas pastebėjo, kad absoliuti dauguma lietuvių internete ir toliau naršys naudodami „IPv4“ protokolą, kadangi Lietuvos interneto paslaugų tiekėjai (IPT) dar neperėjo prie naujosios versijos.
„Ne visi vartotojai turi prieigą prie tokio IPT, kuris palaikytų „IPv6“. Lietuvoje šiuo metu bent jau aš nežinau tokio IPT, kuris šią paslaugą teiktų. Nebent TEO verslo klientams ir KTU ar kitus universitetus, kurie naudojasi Lietuvos edukaciniu tinklu“, – pastebėjo specialistas.
TEO Tinklo technologijų tarnybos vadovas Darius Didžgalvis priminė, kad kompanijos pagrindinis (stuburinis) tinklas „IPv6“ protokolui yra paruoštas jau keletą metų. „Esame atlikę tam reikiamus bandymus, o paslaugas su „IPv6“ pavieniams klientams teikėme dar 2010 metais. Šiuo metu esame pasiruošę šias paslaugas pasiūlyti jų pageidaujantiems verslo klientams. Svarstome galimybes jų pasiūlyti ir privatiems klientams“, – sakė D.Didžgalvis.
TEO atstovo manymu, perėjimas prie „IPv6“ sistemos visame pasaulyje nebus greitas. Lietuva to daryti taip pat neskuba, kadangi mūsų šalyje „IPv4“ adresų pakanka ir jie yra efektyviai naudojami.
„Ateityje klientai šiuos pokyčius pajustų menkai. Nauja jų turima įranga daugeliu atveju yra suderinama su „IPv6“ adresais, o senesnė įranga į internetą jungtųsi per specialius tarpinius serverius“, – pastebėjo D.Didžgalvis.
Grėsė „IPokalipsė“
Žvelgiant globaliai, perėjimas prie „IPv6“ buvo neišvengiamas, antraip laikui bėgant būtų susiduriama su IP adresų stygiumi. Pesimistinis variantas – norėdami prisijungti prie interneto žmonės turėtų laukti, kol atsilaisvintų IP adresas.
Siekiant atitolinti „IPokalipsę“ buvo sugalvota įvairių būdų taupyti IP adresus, pvz., unikalus IP vardas suteikiamas tik tiesiogiai prie interneto prijungtam įrenginiui (maršrutizatoriui), o visi vidinio tinklo įrenginiai (kompiuteriai, telefonai, planšetės ir kt.) internetą pasiekia tuo pačiu vardu. Interneto tiekėjai IP adresus taupo juos „išnuomodami“: kai vienas klientas atsijungia, jo naudotas IP gali būti suteikiamas kitam.
Galutinai perėjus prie „IPv6“ viso to bus galima atsisakyti, kadangi nekils problemų suteikti unikalų vardą net pavieniams elektronikos įrenginiams, pradedant kompiuteriais, baigiant išmaniaisiais šaldytuvais ar dulkių siurbliais.
