Remiantis naujais tyrimais, milžiniškojo megalodono ryklio (Otodus megalodon) jaunikliai buvo didesni nei dauguma žmonių. Mokslininkų teigimu, megalodonų jaunikliai tokie didžiuliai dėl to, kad dar būdami gimdoje ėsdavo savo negimusius brolius.
„Šio darbo rezultatai atskleidžia naują šviesą megalodono gyvenimo istorijoje, ne tik kaip jis augo, bet ir kaip vystėsi jo embrionai, kaip gimdė ir kiek laiko galėjo gyventi“, – sakė Williamo Patersono universiteto paleontologas Martinas Beckeris.
Mes turime daugybę įrodymų apie megalodoną iš rastų fosilijų. Milžiniški rykliai gyveno maždaug prieš 23-3,6 mln. metų ir dominavo vandenyne.
Rykliams nuolat krenta ir išauga nauji dantys, per gyvenimą rykliams išauga iki 40 000 dantų. Paleontologai kasinėjimo vietose rado daugybę megalodono dantų.
Bet tai iš esmės viskas, ką jie rado. Ryklių griaučiai yra kremzlės, o ne kaulai, todėl beveik viskas, ką žinome apie megalodoną, yra padaryta išvada tiriant milžiniškus jų žandikaulius. Pavyzdžiui, pagal dantų dydį mes žinome, kad megalodonas užaugdavo maždaug iki 15 metrų ilgio, o atviras žandikaulis buvo iki 3,4 metro aukščio.
Tačiau nors dantys sudaro didžiausią megalodono fosilijų įrašą, buvo rasti keli ryklio slanksteliai. Būtent iš kelių šių slankstelių, esančių Belgijos karališkame gamtos mokslų institute, mokslininkai galėjo sužinoti daugiau apie ankstyvą šių paslaptingų gyvūnų gyvenimą.
Kai auga rykliai, auga ir jų slanksteliai sluoksniais, nusėdusiais, kaip manoma, metiniais pagrindais, panašiai kaip medžių žiedai. Taigi, komanda atrinko 15 slankstelių, kurie, kaip manoma, buvo iš to paties ryklio, ir atliko rentgeno mikrokompiuterinę tomografiją.
Ankstesnė šių slankstelių analizė parodė, kad konkretus individas buvo apie 9 metrų ilgio. Komanda taip pat nustatė, kad šis megalodonas buvo maždaug 46 metų amžiaus.
Tada jie atidžiau pažvelgė į didžiausią slankstelį, ieškodami augimo žiedų indikatoriaus kampo pokyčio, kuris vyksta gimstant. Iš to jie galėjo nustatyti, koks didelis slankstelis buvo gimus rykliui, ir, remiantis šia informacija, padarė išvadą apie naujagimio ryklio dydį.
Mokslininkų nuomone, jauniklis buvo didžiulis – maždaug 2 metrų ilgio vos gimęs. Tai galbūt liudija apie didžiausią kada nors egzistavusį ryklio jauniklį, bet, svarbiausia, tai taip pat rodo, kad megalodono jaunikliai gimė gyvi.
Nors dauguma egzistuojančių ryklių deda kiaušinius, yra ir tokių, kurie yra gyvavedžiai. Tai yra tikrųjų rykliažuvių būrys (Lamniformes), į kurį įeina mako rykliai (Isurus gentis), pelaginiai rykliai (Alopiidae šeima) ir liūdnai pagarsėję didieji baltieji rykliai (Carcharodon carcharias).
Tai taip pat suteikia mums keletą užuominų apie megalodono ryklių nėštumą ir gimimą, nes kartais Lamniformes būrio vaisiai praryja savo negimusius brolius ir seseris gimdoje, o tai yra intrauterinis kanibalizmo elgesys.
Net negimę ryklių jaunikliai migruoja tarp dviejų motinos gimdų, norėdami suėsti savo brolius. Kai kurie netgi žengia žingsnį toliau. Pavyzdžiui, tigrinių ryklių (Carcharias taurus) jaunikliai ėda vienas kitą ir po gimimo.
Tai, be abejo, lemia mažiau gyvų jauniklių, tačiau manoma, kad išgyvenantys rykliai turi didesnį išgyvenimo pranašumą, nes jie gimsta didesni ir stipresni nei tada, kai išsirita iš kiaušinio ir nedalyvauja prenatalinio gyvenimo kanibalizmo puotoje.
Šios žinios apie megalodoną gali padėti suvokti jo vietą ryklių šeimos medyje, bet tai taip pat padeda geriau suprasti, kaip ryklys telpa į laukinį vandeningą pasaulį. Pavyzdžiui, žinojimas, kaip jie gimsta, galėtų šiek tiek paaiškinti, kaip megalodonai konkuravo su kitais priešistoriniais rykliais.
„Iššifruoti tokius megalodono augimo parametrus yra labai svarbu norint suprasti didelių mėsėdžių vaidmenį jūrų ekosistemų evoliucijos kontekste“, – sakė DePaulo universiteto paleobiologas Kenshu Shimada.
Tyrimas paskelbtas „Historical Biology“.
