Dirbtinio intelekto srityje dirbantis mokslininkas J.Kubilius: „Vaikystėje maniau, kad visi užaugę žmonės tampa profesoriais“

Jei į „Google“ paiešką įvesite Jono Kubiliaus vardą ir pavardę, rasite ne vieną bendravardį mokslininką, pasižymėjusį įvairiais akademiniais ir profesiniais pasiekimais.
Vienas iš dirbtinio intelekto srityje dirbančios bendrovės „Trys trečiosios“ įkūrėjų Jonas Kubilius
Jonas Kubilius / Asmeninė nuotr.

„Man nuo vaikystės buvo aišku, kad būsiu profesorius – kaip kitaip, kai tavo senelis – Vilniaus universiteto rektorius ir profesorius, tėtis ir mama – taip pat su akademiniais laipsniais. Visa mano aplinka buvo susijusi su mokslu – matematika, fizika, chemija ir kitais“, – juokėsi UAB „Trys trečiosios“, veikiančios dirbtinio intelekto tyrimų ir taikymo srityje, vienas iš įkūrėjų Jonas Kubilius. Jau mokykloje pradėjęs ruoštis mokslininko karjerai, šiuo metu jis sako pagaliau darantis tai, kas teikia prasmę ir profesinį pasitenkinimą: savo veikla jungia mokslą ir verslą – kartu su bendraminčiais įkūrė bendrovę „Trys trečiosios“, siūlančią dirbtinio intelekto tyrimus ir sprendimus.

Įdomus faktas: beveik visi šios įmonės įkūrėjai susipažino per įvairias olimpiadas.

Su J.Kubiliumi kalbėjomės apie tai, kas lemia mokslininko sėkmę, apie verslo ir mokslo santykį bei kodėl jis profesoriumi vis dėlto netapo.

– Ar apie mokslą ir akademinę karjerą svajojote nuo vaikystės?

– Mano senelis – irgi Jonas Kubilius – buvo matematikos profesorius ir Vilniaus universiteto rektorius. Mano – tėtis taip pat matematikos profesorius, Lietuvos mokslo premijos laureatas. Mama baigusi matematiką, taikiusi matematinius metodus inžinerijoje. Pas senelį nuolat būdavo daug kolegų mokslininkų, daugiausia matematikų. Todėl būdamas vaikas aš maniau, kad visi užaugę žmonės tampa profesoriais (šypteli). Man atrodė, kad profesoriumi tiesiog tampi, panašiai, kaip kad mokyklą tiesiog baigi. Bet kokio dalyko profesoriumi tapti norėčiau, taip ir nesugalvojau. Turiu pasakyti, kad aš iki šiol dar nežinau, kuo būsiu užaugęs (juokiasi).

Kitaip tariant, taip ir nesugebėjau savęs identifikuoti ir „įdėti“ į vieną dėžutę. Mokykloje sekėsi beveik visi dalykai. Dalyvaudavau matematikos, chemijos, fizikos ir biologijos respublikinėse ir tarptautinėse olimpiadose. Visose kažką laimėdavau. Bet labai mėgau ir menų pamokas, lietuvių kalbą ir literatūrą. Man iki šiol viso to norisi.

– Kaip išsprendėte šį galvosūkį po abitūros egzaminų?

– Visa laimė, kad išvažiavau iš Lietuvos ir bakalaurą studijavau JAV Masačusetso technologijos institute (MIT). Įstojęs ten gali pasirinkti daugiau nei vieną specialybę. Aš studijavau dvi su puse (sistema leidžia tai daryti, nors oficialiai įgyti galima tik dvi specialybes). Pasirinkau matematiką ir fiziką, taip pat baigiau teatro studijas. Be to, studijuodamas pradėjau dirbti neuromokslų laboratorijoje.

Paskui Leveno universitete Belgijoje baigiau dirbtinio intelekto magistrantūrą ir vėliau gavau psichologijos mokslų daktaro laipsnį.

Tačiau visuomet stengiausi suderinti skirtingus dalykus ir tai, man atrodo, sekasi. Pvz., 2018 m. mūsų su Nomeda ir Gediminu Urbonais kūrinys „Pelkių intelektas“ buvo eksponuojamas Venecijos architektūros bienalėje, vėliau MO muziejuje, šiuo metu dar keliose parodose.

Asmeninė nuotr./„Pelkių intelektas“
Asmeninė nuotr./„Pelkių intelektas“

Kad ir kokia veikla užsiimčiau, man svarbiausia kūrybiškumas, smalsumas ir atvirumas.

– Jūsų biografijoje yra ir tokie faktai kaip Leveno katalikiškojo universiteto podoktorantūros stažuotojas, Marie Skłodowska-Curie stipendininkas. Atrodo, siekėte mokslininko karjeros. Kas nutiko, jog iš universitetų pasukote į verslą?

Mokykloje viskas atrodo paprasta: jei studijuoji fiziką – būsi fizikas, matematiką – matematikas. Tačiau vėliau paaiškėja, kad yra truputį kitaip, pvz., neuromokslai, kuriuos aš studijavau doktorantūroje. Kurį laiką atrodė, kad tai sritis, kurioje pagaliau sujungiau daug mane dominančių dalykų – tyrinėjau dirbtinį intelektą. Tačiau atėjo laikas, kai pamačiau, kad būdamas šios srities versle, o ne tik moksle, galiu padaryti ir pasiekti daugiau. Kad profesoriumi nebūsiu, supratau po doktorantūros (juokiasi).

– Kas lemia mokslininko sėkmę? Ar tai priklauso nuo valstybės, mokslo įstaigos, srities, kurioje jis dirba? O gal lemia kitos priežastys?

– Pradėti reikėtų nuo to, ką mokslininkas veikia visą dieną. Pirmiausia, jis turi išsirinkti vertingą problemą, kurią bandys išspręsti. Tai iš tiesų didelis menas. Kai esi doktorantas, temos nesirenki – tau ją pasako vadovas. Vėliau, pradėjus savarankišką mokslininko karjerą tai turi padaryti pats. Paties sprendimo suradimas irgi įdomus: problemą mokslininkas sprendžia ne dėl to, kad to reikia, o (dažniausiai) dėl to, kad tai įdomu. Tai panašu į olimpiadas, kuriose dalyvauja mokiniai. Tokiuose renginiuose uždaviniai yra tam, kad mokiniai juos išspręstų.

Asmeninė nuotr./Su medaliais tarptautinėje chemijos olimpiadoje Olandijoje 2002 m.
Asmeninė nuotr./Su medaliais tarptautinėje chemijos olimpiadoje Olandijoje 2002 m.

Esmė – pats procesas, o ne rezultato panaudojimas. Jei kažkas būtų paklausęs, kodėl dalyvaudavau olimpiadose, būčiau atsakęs, jog dėl to, kad galiu išspręsti ten esančius uždavinius, be to, tai teikia man malonumą. Laimėjimas – taip pat smagus momentas. Tačiau diplomas nėra didžiausia motyvacija. Panašiai ir moksle: yra noras suprasti sistematiškai, kaip viskas veikia, atsiranda didelis smalsumas, be to, traukia kūrybinis procesas. Šiuo atžvilgiu, manau, mokslininko darbas tikrai mažai kuo skiriasi nuo kitų kūrybinių darbų.

Sunkiausia turbūt paaiškinti likusiai visuomenės daliai, ką mokslininkas veikia. Anksčiau užtekdavo pristatyti tyrimų rezultatus kaip naują dalyką, žinias. Dabar to nepakanka – reikia parodyti realią naudą. Man asmeniškai atrodo, kad tai nėra geras požiūris. Yra tokių niuansų, kas sugadina švarų mokslininko bandymą prieiti prie tyrimo esmės – to, kas svarbiausia. Mokslininkai pradeda lygiuotis į visokias metrikas: publikuoti straipsnius geruose žurnaluose, dalyvauti prestižinėse konferencijose. Reikia visaip viešintis, kuo daugiau komunikuoti. Žinoma, tai svarbu. Dėl to mokslas tapo labiau matomas, suprantamas. Tačiau, kai tai pavirsta metrika, pagal kurią tave vertina kaip mokslininką ir net skiria finansavimą, pradedi tik pagal tokias taisykles žaisti. Labai didelė dalis laiko skiriama ne tam, kas mokslininkui maloniausia – problemos suradimui ir sprendimui, bet vadybai ir komunikacijai, finansavimo paieškoms. Žinoma, tuo pačiu atliekant ir kitas pareigas: vadovaujant tyrimų grupėms, dėstant ir pan. Žodžiu, turi sėdėti ant daug kėdžių. Man tas nepatiko, todėl pradėjau dairytis alternatyvų. Taip 2019 m. atsirado „Trys trečiosios“.

– Moksle ir versle skiriasi ir pinigų sumos, tiesa?

Nors mokslininko darbas turėtų būti gerokai daugiau apmokamas, tačiau jo tikslas nėra ekonominis ir apskritai nelabai net yra būdų sukurti dideles struktūras. Akademinėje pusėje visad esi varguolis su ištiesta rankele, kurį turi šelpti kiti. Kadangi šansai gauti finansavimą nėra dideli, turi teikti daug paraiškų finansavimui, visaip gražbyliauti, kad galėtum tęsti darbą. Man regis, tai labai nužeminantis požiūris ir jausmas. Kas kita yra versle, kur sukurdamas vertę kitiems, gauni pelnytą atlygį ir gali plėsti savo komandą, taip apimdamas ir išspręsdamas vis daugiau dalykų.

Asmeninė nuotr./Konferencijoje
Asmeninė nuotr./Konferencijoje

– Jūsų kartu su bendraminčiais įkurta įmonė veikia jau pusantrų metų. Kaip sekasi? Kokia veikla užsiimate?

Gryni akademiniai rezultatai versle neveikia – pirmiausia juos reikia adaptuoti. Tas procesas man labai įdomus. Turiu prisipažinti, kad būdamas mokslininku neįvertinau to, kaip sudėtinga mokslo rezultatus perkelti į praktiką. Dabar atrodo, kad sprendimus kuriantis verslas yra unikali ir labai sudėtinga sistema, kurioje visi komponentai – inžinerinis, vadybos, pardavimų – turi būti suderinti ir veikti.

„Trys trečiosios“ kuria ir parduoda dirbtinio intelekto sprendimus kompanijoms, t.y. nesame tipinis startuolis, kuriantis konkretų produktą ar paslaugą, bet padedantis augti kitoms kompanijoms. Viena mūsų veiklos dalis susijusi su vaizdų atpažinimu ir apdorojimu: pvz., iš kompiuterinės tomografijos vaizdų reikia išsegmentuoti organus ir atlikti matavimus arba iš krentančių atliekų vaizdų atpažinti, kuri atlieka yra perdirbama, o kuri – ne.

Kita sritis, kurioje siūlome sprendimus, – gamyba. Pvz., gamykloje reikia prižiūrėti produktų kokybę. Aplinka nuolat kinta, taigi, kinta ir parametrai – dabar kontrolę užtikrina žmogus, tačiau įmonės norėtų, kad procesas pats save prižiūrėtų. Sritys, kuriose siūlome savo paslaugas, yra tos, kurias išmanome. Pvz., aš visąlaik dirbau su kompiuterine rega (vaizdų apdorojimu) – natūraliai tęsiame tą veiklą.

Tačiau konkurencija nemaža – daug kas panašias paslaugas siūlo, todėl didesnius lūkesčius siejame su gamybos procesais ir išmania jų kontrole. Tiesa, čia dirbančios įmonės yra konservatyvios. Vis dėlto paklausa auga: vadovai domisi naujovėmis, nenori atsilikti nuo konkurentų, todėl klausia, ką galime pasiūlyti. Lūkesčiai, turiu pasakyti, yra dideli: visi įsivaizduoja, jog dirbtinis intelektas gali sugalvoti kažką pats. Taip nėra.

Dirbtinis intelektas, kurį šiuo metu taikome gamyboje, nėra lankstus. Vadinasi, jei aš išmokau mašiną atpažinti, kad visi puodeliai turi būti sveiki, o linijoje atsirado įskilęs,– sistema atpažins. Tačiau, jei linijoje pasitaikys stiklinė, o ne puodelis, nebeatpažins. Mūsų tikslas – rasti būdų, kaip išmokyti dirbtinio intelekto sistemas būti labiau savarankiškas, prisitaikančias prie aplinkos.

– Norėčiau, kad prisimintumėte mokyklinius laikus – tą metą, kai dalyvaudavote olimpiadose. Kaip manote, ką tokie renginiai davė jums?

– Man tai buvo labai svarbus gyvenimo etapas. Aš tik tai ir veikiau – visose olimpiadose dalyvavau ir eidavau į Švietimo skyrių skųstis, kad kai kurios susikerta – kaip man dalyvauti (juokiasi). Kai mokykloje viskas gerai sekėsi, norėjosi didesnių iššūkių, konkurencijos – tai ir davė olimpiados, neleido užsisėdėti savose sultyse. Ši terpė man padėjo augti ir mankštinti smegenis. Žinoma, netapau nei matematiku, nei fiziku, tačiau smegenys išmankštintos. Olimpiadose išmokau nebijoti problemos ir ilgų paieškų, kaip ją išspręsti. Atsirado pasitikėjimas, kad galiu daugelį problemų įveikti. Olimpiadose sužinojau ir savo galimybių ribas: aukso medalio nė vienoje iš jų nelaimėjau. Vėliau tai esu patyręs ir universitete. Prisimenu ilgas ruošimosi valandas. Man atrodo, kad tada pradėjau ugdyti kantrybę: dirbi, ruošiesi daug dienų, nors rezultatas toli.

Olimpiados man dovanojo ir pažintis: įdomu tai, kad trys iš keturių „Trijų trečiųjų“ įkūrėjų yra tarptautinių olimpiadų dalyviai ir laureatai. Ir net mūsų darbuotojai pagal tą kriterijų ateina. Tu tarsi atpažįsti tam tikrą žmogaus stilių. Žinai, kad, jeigu jis mokykloje sugebėjo pasiruošti, dalyvauti ir kažką pasiekti olimpiadoje, vadinasi, verta į jį atkreipti dėmesį.

Asmeninė nuotr./Istorinė nuotrauka iš Minsko besiruošiant tarptautinei matematikos olimpiadai (2003 m.): J.Kubilius stovi ant galvos, Paulius Šarka („Trys trečiosios“ bendraįkūrėjas) medituoja, o Matas Šileikis draugus „šelpia“
Asmeninė nuotr./Istorinė nuotrauka iš Minsko besiruošiant tarptautinei matematikos olimpiadai (2003 m.): J.Kubilius stovi ant galvos, Paulius Šarka („Trys trečiosios“ bendraįkūrėjas) medituoja, o Matas Šileikis draugus „šelpia“

Nebūtinai tai privaloma – labai geras specialistas gali būti ir be viso šito. Bet, jeigu dalyvavai olimpiadose, matosi, kad tave mokslas domina, turi tam potraukį, smalsumą. To mūsų darbe tikrai reikia. Kodėl susidomėjome dirbtinio intelekto sprendimais, pagerinsiančiais atliekų rūšiavimą? Pirmas momentas: smagu, kad galime prisidėti prie to. Antras – tai įdomi užduotis, kurią norisi įveikti. Tai, manau, ateina iš olimpiadų laikų. Ten dalyvaujantiems žmonėms pirmiausia įdomu.

Tačiau galiu pasakyti ir tai, ko man nedavė ir turbūt ko iki šiol trūksta olimpiadose – viešo kalbėjimo pagrindų. Šią spragą užpildžiau vėliau, studijuodamas teatro specialybę, o pagrindus gavau Vilniaus licėjuje, kur turėjome nuostabius visų dalykų mokytojus.

– Visų savo pašnekovų klausiame apie tai, koks fizikos reiškinys ar sąvoka jiems atrodo įdomiausias, iki šiol kelia nuostabą, prašome jį paaiškinti. Kas tai būtų jums?

– Prieš pokalbį gavęs klausimus ir pamatęs šį, prisiminiau pokalbį su dukra, kuriai parūpo, kaip ji atsirado. Paaiškinęs, jog iš mamos pilvuko, sulaukiau klausimo, o kur ji buvo anksčiau, iki kol pateko pas mamą? Ir net supyko, kai bandžiau aiškinti, jog prieš tai jos tiesiog nebuvo!

Tuomet pagalvojau, kad panašiai aš nesusimąstau, kas buvo iki Visatos atsiradimo. Pernelyg dažnai mes, kaip mokslininkai, susitaikome su mokslinio metodo ribotumu ir net aklai imame gintis, kad neįmanoma sužinoti, užuot, kaip mano dukra, atmetę pačią paradigmą ir ieškoję kitokių būdų apie tai mąstyti. Tad man Didysis sprogimas turbūt ir būtų ta didžiausią nuostabą kelianti sąvoka, nes ji simbolizuoja moderniojo, sekuliariojo žmogaus triumfą – gebėjimą suprasti fantastiškai daug apie mūsų Visatą, – ir sykiu tai, kad tolimesniam progresui reikia kažko daugiau.

  • Suprasti akimirksniu: didysis sprogimas

    • Didžiojo sprogimo teorija skelbia, kad Visata atsirado po Didžiojo sprogimo (angl. Big Bang). Ši teorija grindžiama teiginiu, jog galaktikos palaipsniui tolsta viena nuo kitos.
    • Jį patvirtina stebimų galaktikų šviesos spektro poslinkis, aiškinamas Hablo dėsniu. Edvinas Hablas dar 1913 m. buvo nustatęs, kad galaktikos tolsta. Tačiau vėliau, dar kartą naudodamasis raudonojo poslinkio matavimais, jis nustatė, kad tolimos galaktikos tolsta visomis kryptimis tokiais greičiais, kurie yra vienodi Žemės atžvilgiu, ir kurie tiesiogiai proporcingi atstumui nuo Žemės iki tų galaktikų. Šis dėsnis ir buvo pavadintas jo garbei – Hablo dėsniu. Tai davė pradžią dviem teorijoms apie Visatos ateitį.
    • Hablo dėsnis pagimdė dvi teorijas apie Visatos ateitį. Viena iš jų teigia, kad Visata prasidėjo apibrėžtu laiku praeityje ir ateityje visą laiką plėsis. Kita skelbia, kad Visata – pastovios būsenos modelis, pagal kurį nauja materija būtų kuriama galaktikoms tolstant vienai nuo kitos, ir visatos vaizdas laike nesikeistų. Nors Didžiojo sprogimo kaip Visatos atsiradimo teorijai netrūko kritikos, faktai, paremti vėlesnių stebėjimų duomenimis, ją patvirtino.
    • Nuo XX a. 7 dešimtmečio vidurio ji buvo laikoma tiksliausia esama teorija apie Visatos kilmę bei evoliuciją.
    • Šiuo metu Didžiojo sprogimo teorija plečiama ir tikslinama. Gauti duomenys leido astronomams tiksliau apskaičiuoti daug Didžiojo sprogimo parametrų ir nustatyti, jog Visatos plėtimosi greitis auga greičiau, negu buvo manyta, ir tuo prieštarauja Hablo dėsniui. Jei šių stebėjimų duomenys yra teisingi ir greitėjimas tęsis, o plėtimosi greitis pasieks šviesos greitį, galiausiai nebegalėsime matyti kitų galaktikų, o Visata baigsis vadinamuoju Didžiuoju suplėšymu.
    • 2007 m. gruodį kosmologo B.Wandelto paskelbta reliktinio spinduliavimo analizė parodė, kad dabartiniai visatos plėtimosi modeliai yra arba pernelyg paprasti, arba neteisingi. Tyrimai tęsiami.

„IPhO“ – tarptautinė fizikos olimpiada, skirta vidurinių mokyklų ir gimnazijų mokiniams. Olimpiadą organizuoja Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras ir Vilniaus universitetas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis