Žadėtą atomo renesansą ištiko nesėkmė: kodėl?
Kalifornijos universiteto ekspertas Lucas W. Davis viename savo straipsnių, nagrinėjančiame atominės energetikos pasaulines aktualijas, pateikia iškalbingą statistiką: 2007 m. rugsėjį JAV Branduolinio reguliavimo komisija (NRC) gavo prašymą išduoti licenziją atominiam reaktoriui Pietų Teksase statyti – tai buvo pirmas tokio pobūdžio prašymas per trisdešimt komisijos gyvavimo metų. O 2008-aisiais komisija jau turėjo peržiūrėti 16 prašymų 24 reaktorių statyboms pradėti. Toks atominės energetikos entuziazmo pliūpsnis veikiausiai buvo paskatintas 2005 m. Valstijų Energetinės politikos įstatymo, kuris garantavo palankias ekonomines sąlygas branduolinėms jėgainėms vystyti. Be to, gamtinių dujų kainos tuo metu buvo šoktelėjusios taip aukštai, kad atomui pagaliau atsirado galimybė su jomis konkuruoti. Daugelis ekonomistų bei energetikos specialistų prognozavo atominės energetikos renesansą.
Tačiau renesansui nebuvo lemta įvykti. Po 2008-ųjų NRC gaunamų prašymų srautas staiga nutrūko: nuo 2009 iki pat 2012 m. institucijos darbotvarkė pasipildė tik vienu nauju prašymu. Be to, didžiulė dalis ankstesnių pasiūlymų komisijos buvo ryžtingai atmesti, daug vos užgimusių reaktorių projektų buvo sustabdyta. Šis keistas šuolis – iš beprasidedančio atgimimo į visuotinį nepasitenkinimą atomu – netapo išskirtinai JAV fenomenu. Europos šalys – Šveicarija, Vokietija, Italija – ėmėsi paniškai atsisakinėti užsibrėžtų reaktorių statymo projektų, ir netgi tolimosios Kinijos vyriausybė liovėsi išdavinėti jiems leidimus. Kyla natūralus klausimas, kokios buvo tokių radikalių pokyčių priežastys? Norint rasti atsakymą, derėtų tiesiog atkreipti dėmesį į to meto pasaulio svarbiausius įvykius.
2008 m. prasiveržusi visuotinė finansų krizė palietė kone viso Žemės rutulio valstybes; recesija bei kitos ekonominės negandos vertė vartotojus taupyti ir slopinti ligi tol augusią elektros energijos paklausą. Smukus gamtinių dujų kainoms, branduolinės elektrinės staiga neteko savo konkurencingumo. Pasaulio vyriausybės, iki 2008-ųjų prioritetu laikusios ekologiją, dabar rinkosi taupymą, todėl dvideginio išmetimą reguliuojančių įstatymų iniciatyvų imta atsisakyti. Verta priminti, kad, tarkime, JAV toks įstatymas, kurio projektą Kongresas kurį laiką svarstė, būtų dar labiau sumažinęs anglių ir gamtinių dujų naudojimo mastus, kadangi būtent šie ištekliai gaminant elektrą šiltnamio dujų (metano, azoto, vandens garų ir anglies dioksido) į atmosferą pašalina daugiausia. Kadangi atominė energetika anglies dioksido emisija beveik nepasižymi, patvirtintas įstatymas būtų tik paskatinęs branduolinių reaktorių statybą.
Kita vertus, ekonominė krizė nebuvo vienintelė priežastis, privertusi projektus sustoti. Atslūgus pirmajai recesijos bangai, 2011 m. visą pasaulį šokiravo Japonijos Fukušimos Daiči elektrinės tragedija. Vienai galingiausių atominių jėgainių žemės drebėjmų ir cunamių išbandymas pasirodė pražūtingas: trys reaktoriai dalinai išsilydė ir milžiniškas radiacijos kiekis buvo pašalintas į atmosferą. Ir nors Pasaulinės sveikatos organizacijos atstovai vėliau užtikrino, kad didžiojoje Japonijos dalyje radiacijos lygis esąs žemesnis už potencialiai sukeliantį vėžį, o kaimyninių šalių piliečių sveikatą slopstanti radiacija apskritai vargu bau paveiks, atominių elektrinių įvaizdis atrodė negrįžtamai diskredituotas. Į atomą pradėta žiūrėti kaip į itin nesaugų, vengtiną elektros išgavimo būdą. Ypač imta nepasitikėti senesniais verdančio vandens reaktoriais – pasak specialistų, jų forma bei struktūra avarijos atveju negarantuoja beveik jokios apsaugos nuo radiacijos (suslėgto vandens branduoliniai reaktoriai šiuo požiūriu esantys daug patikimesni). JAV Gamtinių išteklių apsaugos taryba (NRDC) savo tinklalapyje pastebėjo, kad dalį pavojaus sudaro ne reaktoriaus tipas, bet jo amžius: sakykime, dauguma JAV veikiančių branduolinių reaktorių yra pastatyti funkcionuoti 40 metų, tačiau Branduolinio reguliavimo komisija jų gyvavimo laiką dažniausiai pratęsia iki 60 metų. NRDC teigimu, panašūs sprendimai yra neatsargūs, politiškai motyvuoti ir didina avarijų riziką.
Galų gale verta paminėti ir trečią branduolinių reaktorių nepopuliarumo priežastį, nuosekliai išplaukiančią iš pirmųjų dviejų. Populiarus įsitikinimas teigia, esą daugumoje Vakarų valstybių branduolinės energetikos kontrolės institucijos nėra visiškai nešališkos ir dažnai pataikauja interesų grupių bei lobistų užgaidoms. Šią problemą galima įvardyti kaip technokratinio klausimo nuolatinį politizavimą. Sakykime, jau ne sykį minėta NRC per pastaruosius penketą metų įklimpo į du stambius politinius skandalus. 2007 metais prezidentas Barackas Obama viešai ir nevienareikšmiškai užsiminė, esą penki NRC nariai tapo branduolinę energetiką valdančių verslovių įkaitais, o 2011 metais, prieš pat Fukušimos tragediją, NRC prabalsavo už licenzijos pratęsimą pasenusiam Vermonto branduoliniam reaktoriui, nors valstijos įstatymų leidžiamoji institucija buvo labai nusistačiusi prieš tokį sprendimą. Po tragedijos komisiją užplūdo isteriškų ir net paranojiškų kaltinimų lavina. Prisiminus šią istoriją, peršasi išvada, kad atominės energetikos kontrolės institucijos daro klaidų; kita vertus, įvairių interesų grupių spaudimas toks didelis, o kaltinimai dėl tariamo nešališkumo tokie varginantys ir dažni, kad ilgainiui įbauginti valstybinių organizacijų nariai savo veiklą ima grįsti ne objektyviais ir moksliniais kriterijais, o konsensuso su politiškai angažuotomis grupėmis paieškomis.
Dabartiniai iššūkiai
Taigi apžvelgus nesenas pasaulio aktualijas, galima metaforiškai teigti, kad šiandien atomas gyvuoja Fukušimos ir pasaulinės finansų krizės šešėlyje. Tačiau šios istorinės aplinkybės nėra vienintelės kliūtys, lemiančios sąlyginį sektoriaus nepopuliarumą.
Vienas iš dažniausiai įvardijamų sunkumų, su kuriuo susiduria branduolinės energetikos plėtros projektai yra tas, kad reaktoriams pastatyti reikia vis daugiau laiko. Sakykime, oficialiais JAV Energetikos departamento duomenimis, šeštajame dešimtmetyje branduolinio reaktoriaus statyba šalyje vidutiniškai užtrūkdavo 4,5 metus, septintajame dešimtmetyje – 8,6 metus, o aštuntajame dešimtmetyje šis rodiklis šoktelėjo iki apytiksliai 14 metų. Viena esminių tendencijos priežasčių, daugelio ekspertų nuomone, yra vis augantis nacionalinio ir supranacionalinio lygmens teisinių reikalavimų skaičius, griežtėjantys saugumo ir ekologijos standartai. Lucas W. Davis cituoja tarp JAV pramoninkų paplitusį anekdotą, esą reaktoriaus korpusą į statybvietę leidžiama transportuoti tik tuomet, kai visų būtinų formų bei paraiškų bendras svoris prilygsta paties korpuso svoriui.
Dėl ilgai trunkančių statybų bei pasiruošimų joms ir nesuskaičiuojamų biurokratinių painumų tampa vis sunkiau apskaičiuoti konstrukcijų kaštus ir nuspėti, ar naujai iškeltas reaktorius atitiks ateities rinkos poreikius. Davis, aptardamas pastarąjį sunkumą, primena du nesenus Europos pavyzdžius: Suomijos Olkiluoto branduolinėje jėgainėje 2005 m. pradėtas naujosios kartos reaktoriaus statybas ir panašų projektą Flamanvilio atominėje elektrinėje Prancūzijoje. Abu atvejai pareikalavo neplanuotai daug laiko bei piniginių sąnaudų: Olkiluoto reaktorius buvo planuojamas baigti statyti 2009-aisiais, tačiau dėl techninių bei biurokratinių kliuvinių finišo data nusikėlė į 2013-uosius. Numatyta kaina išaugo dvigubai. Analoginė situacija ištiko ir Flamanvilio reaktoriaus projektą: darbų pabaiga žadėta 2011 m., tačiau ilgainiui tapo aišku, kad konstrukcija gali būti užbaigta tik 2013-aisiais; atitinkamai, reaktoriaus biudžetą teko papildyti 50 proc. pradinės sumos. Savaime suprantama, abu projektai iki šiol išlieka itin jautrūs galimoms ekonominėms bei energetinėms krizėms; vadinasi, neplanuotai ilgėjant statybų trukmei, šių išorės krizių tikimybė iš grynai matematinės perspektyvos tik kyla.
Didelėse valstybėse, pasikliaujančiose diversifikuota vidaus energetikos rinka, atomą kamuoja dar viena bėda – dažnai jis paprasčiausiai nepajėgia konkuruoti su ne tokiais „švariais“, bet nepalyginti pigesniais elektros energijos gavimo būdais. Sakykime, Valstijose branduolinių jėgainių generuojamos elektros paklausa smarkiai priklauso nuo gamtinių dujų kainų ir nuo to, kiek vyriausybė yra linkusi įstatymais ar mokesčiais riboti anglies dioksido emisijos mastus. Kaip jau minėta, 2007-2008 m. JAV išgyveno visuotiną susidomėjimą atomininke energetika iš dalies dėl to, kad dujų kaina tuo metu buvo pasiekusį savo piką. Prisiminus pastaraisiais metais populiarėjančias horizontalaus gręžimo bei hidraulinio skaldymo technologijas, kurių inovacijos lemia pigesnį ir greitesnį dujų išgavimą, pramoninkų delsimas investuoti į branduolinių reaktorių projektus tampa visiškai suprantamas.
Problemų sąrašą papildo ir tai, kad prireikus vykdyti naują projektą, jo autoriai susiduria su itin ribotu pasirinkimu, iš ko įsigyti būtinas technologijas ir komponentus. Davis teigimu, šiuo metu pasaulyje yra tik viena gamykla, vykdanti plieninių korpusų verdančio vandens reaktoriams užsakymus. Numanu, kad šių korpusų tenka ilgai ir kantriai laukti; be to, jei gamykla patirtų netikėtų sunkumų, tai reikštų galvos skausmą ir visiems verdančio vandens reaktorių statytojams.
Žinoma, visi šie sunkumai nereiškia, kad atominė energetika praras savo aktualumą ar ateityje taps neatstatomai nuostolinga. Vien tas veiksnys, kad atmetus avarijos grėsmę ir kai kuriuos radioaktyviųjų atliekų saugojimo bei laidojimo keblumus, branduoliniai reaktoriai beveik neprisideda prie atmosferos teršimo šiltnamio dujomis, suteikia atomui milžinišką pranašumą prieš ekologiniu požiūriu kenksmingas anglį ir gamtines dujas. Be to, nagrinėjant individualius branduolinių jėgainių projektus, tampa aišku, kad ilguoju laikotarpiu jų teikiami privalumai dėl susiklėsčiusių konkrečių politinių ar energetinių aplinkybių gali ženkliai prisidėti prie ekonominės padėties šalyje gerinimo. Visagino AE projektas yra geriausias to pavyzdys. Vis dėlto pasaulio mastu atominė energetika tebesutinka gausybę iššūkių, iš kurių daugumą galima apibendrinti kaip sektoriaus priklausomybę nuo išorės veiksnių ir iš to kylantį nenuspėjamumą.
