„Mažytė pirštakaulio nuolauža, rasta, kaip manoma, 30–50 tūkst. metų senumo sluoksnyje, nepriklausė nei šiuolaikiniam žmogui, nei neandertaliečiui. Ji buvo visiškai naujo, iki tol nenustatyto tipo žmogaus“, – rašoma žurnalo „National Geographic Lietuva“ liepos mėnesio numeryje.
Taip, urve aptikus iš pradžių piršto kaulo nuolauža, o po to du milžiniškus krūminius dantis ir iš jų nustačius priešistorinio žmogaus DNR, mūsų giminė pasipildė dar vienu paslaptingu nariu – vadinamuoju Denisovo žmogumi. „Denisovo urvas stebuklingas. Tai vienintelė žinoma vieta visame pasaulyje, kur gyveno ir neandertaliečiai, ir denisoviečiai, ir šiuolaikiniai žmonės“, – žurnalui sakė vienas garsiausių senovinės DNR specialistų Svantė Pebas iš Makso Planko evoliucinės antropologijos instituto.
Kaip į urvą pateko visų trijų tipų žmonės? Kaip neandertaliečiai ir Denisovo žmonės susiję tarpusavyje ir su mumis? Ar jų protėviai poravosi su mūsiškiais? Kas iš tiesų buvo Denisovo žmonės? Kodėl jie nepaliko akivaizdžių archeologinių pėdsakų ir kodėl jų genus galima atsekti Australijoje, bet ne gretimoje Kinijoje ar Rusijoje?
 |
| „National Geographic“ nuotr./Pietų Sibiro Altajaus kalnuose atsiskyrėlio Deniso vardu pavadintame urve atrasta nedidelė kaulo dalis, manoma, priklausė vadinamajam Denisovo žmogui |
Atsakymų į šiuos klausimus pirmiausia buvo ieškoma genomuose. Pirmieji duomenys buvo stebinantys – daugelyje šiuolaikinių žmonių liko neandertaliečių pėdsakas, vis dar matomas prabėgus 50 tūkst. metų. Dabartinio žmogaus genome yra nedidelė, bet reikšminga neandertaliečio DNR kodo dalis – maždaug 2,5 proc. Šios įtakos išvengė tik viena žmonių grupė – afrikiečiai, nes maišymasis vyko už šio žemyno ribų.
Denisovo žmogaus genomas atskleidė, kad jie glaudžiau susiję su neandertaliečiais nei su mumis, bet šiuolaikiniai žmonės nešiojasi ir denisoviečių žymę. Vis dėlto geografinis šio palikimo aspektas atrodė keistokas. Mokslininkams palyginus Denisovo žmogaus ir įvairių šiuolaikinio žmogaus populiacijų genomus, nieko panašaus nebuvo aptikta nei Rusijoje, nei gretimoje Kinijoje, nei kurioje nors kitoje pasaulio vietoje, išskyrus Naujosios Gvinėjos bei kitų Melanezijos salų gyventojus ir Australijos aborigenus. Denisoviečių kodas sudaro vidutiniškai 5 proc. jų genomo ir iki 2,5 proc. Filipinų negritų genomo.
Mokslininkai pasiūlė scenarijų, kas gi galėjo nutikti žmogaus protėviams ir tolimiesiems giminaičiams per pastaruosius 500 tūkstančių metų. Tačiau ir šioje kelionių bei netikėtų susitikimų kupinoje istorijoje netrūksta baltų dėmių.
Plačiau apie Denisovo žmogaus ir mūsų pačių kilmės paslaptis rašoma žurnalo „National Geographic Lietuva“ liepos mėnesio numeryje.
