„Don't Die, Minerva!“ yra pusiau „rogue-like“ tipo žaidimas. Kodėl pusiau? Paprastai tokio stiliaus žaidimuose žūties atveju žaidėjas praranda sukauptus turtus ir lobius, bet čia yra būdų išsaugoti dalį užgyvento turto. Tiesa, norint tai padaryti reikės rasti specialius kambarius arba sėkmingai įveikti vieną namo aukštą (tai padaryti nėra lengva), tad žaidimas nėra grynakraujis „rogue-like“ atstovas.
Nutarusi kilti į kovą su baubais, Minerva išlipa iš lifto ginkluota žibintuvėliu ir žaisliniu kompanionu. Pradinis žibintuvėlis yra paprastas ginklas – šviečiant vaiduoklio kryptimi tas po truputėlį stimpa (ar ką ten tie vaiduokliai daro?). Žaisliniai Minervos kompanionai veikia be jos pagalbos. Mergaitė gali numesti žaislą kaip sargybinį bokštelį, įprastą daugeliui žaidimų, ir pliušininis meškinas/beždžionė/Sniečkus pats kapos visokius Kasparus ir Skraidančius Olandus. Tiek žibintuvėliai, tiek žaislai žaidimo metu keičiami į geresnes versijas. Fantazijai čia vietos daug: žaibus laidanti pliušinė beždžionė nėra tikroviškas daiktas (nebent „Furby“ į vonią įmestum), o žibintuvėliai, šaudantys šviesos burbulais, yra visiška magija.
Maža to, Minervos žaislai dar gali gauti ir papildomų efektų. Kaip įprasta žaidimams, šie dažnai yra paskaninti visokiais gaivalais: šalčiu, tamsa ir panašiai. Ir nors „Don't Die, Minerva!“ lobius randame atsitiktinai, efektus derinti labai norėsis. Kuo daugiau gudrių kombinacijų pasiruošim, tuo greičiau nudobsim vaiduoklius ir galėsim judėti toliau. Be šių artefaktų Minerva žaidime dar galės susirast ir geresnių drapanėlių. Tiesa, tas gėris ne iš neapčiuopiamos vaiduoklio kišenės dažniausiai krenta. Minervai teks atvėrinėti skrynias, žibintuvėliu tirpdyti kristalų krūmelius ir taip toliau. Viena žaidimo valiuta naudojama Minervos įgūdžiams kelti, kita – geresniems įnagiams pirkti. Sistema yra pakankamai išsami, bet neperkrauta.
Vaiduokliai žaidime nėra linkę pasikliauti savo klasikiniais gąsdinimo metodais. Kas žino, gal Minerva siaubo filmų prisižiūrėjus, bet dabar ji nieko nebebijo. Tad šmėklos imasi labiau užtikrintų vaikų kneckinimo priemonių, t.y. pradeda spjaudytis energijos kamuoliais. Taip Minervai tenka ir „bullet hell“ žanro patirties įgauti.
Be abejo, lygybės principų nepaisantys vaiduokliai nebus vienodi, o kai kurie jų, tapę bosais ir išvis sunkiai įveikiami. Net patys kambariai, kuriuose kovosime, gali būt nusiteikę priešiškai. Nekalbame net apie tai, kad įėjus į kambarį visos durys užsidarys ir neatsivers tol, kol visi priešai nebus nugalėti. Ne, ten dar pasitaikys ir tokių monų, kaip periodiškai užsidegančios grindys. Laimei, kambariai yra negyvi, vadinasi nešališki, tad toks grindų grilis pačirškins ir monstrus ar vaiduoklius.
Pakalbėjus apie interjerą galima užsiminti ir apie tai, kaip atrodo „Don't Die, Minerva!“. Žaidimas nėra nei išskirtinai dailus, nei kažkuo atgrasus. Pozityvi viso šio reikalo pusė, žinoma, nedidelė apkrova kompiuteriui. Tiesa, yra ir malonių smulkmenų, pavyzdžiui: vaiduokliui žuvus ant žemės lieka spalvotas kleckas. Minervai per jį perbėgus kurį laiką matysis jos pėdsakai. Žodžiu, kaip kituose žaidimuose perbėgus per kraują būtų, tai čia tas pats su plazma... ektoplazma!
Šiaip „Don't Die, Minerva!“ yra visai padorus žaidimas, jei nori nebaisaus žaidimo su vaiduokliais. Jei žaidėjas gali pakęsti tai, kad tą patį namo aukštą gali tekti įveikti kelis kartus (priešai tie patys, bet jų išdėstymas atsitiktinis), tai gausis visai smagi šmėklų medžioklė. Svarbu tik atminti, kad žaidime valdomas vaikas privalo mėtyti žaislus ant žemės, o po to niekam nereikia jų surinkti!