Dronai labai patogūs įrankiai stebėti laukus bei greitai nustatyti, kur įsuko kokia liga ar piktžolės, ar kur reikėtų daugiau trąšų – skraidyklėmis surinkti duomenys vėliau gali būti analizuojami, o tai leidžia ūkininkams priimti efektyvesnius sprendimus.
Tokia stebėsena atliekama gan paprastai – ūkininkas ar jo pasamdytas profesionalas pilotuoja tokią skraidyklę, kuri skriedama virš laukų fotografuoja apačioje plytintį vaizdą. Tai didžiulė pagalba lyginant su ankstesniais laikais, kai vienintelis būdas „diagnozuoti“ būsimą derlių – tai tiesiog fiziškai pereiti ir apžiūrėti savo laukus.
Tačiau ateityje nebereikės net ir gaišti laiko, skraidinant droną virš laukų – Norvegijos gynybos tyrimų tarnybos (Norwegian Defence Research Establishment) ir JAV įmonės „Rajant Corporation“ tyrėjai kuria 20 skraidyklių spiečių, kurioms valdyti reikia minimalaus žmonių pilotų įsikišimo.
Skraidantys robotai tarpusavyje bendrauja decentralizuotai ir susiorganizuoja skrydyje tarsi migruojantys paukščiai ar žuvų būriai. Tai reiškia, kad tokiame „pulke“ nėra vieno centrinio „vado“ – kiekvienas jo narys stebi tik artimiausius kaimynus bei elgiasi pagal tam tikrą „algoritmą“ ir to užtenka, kad būrys elgtųsi lyg savatvarkė sistema.
Tokiems spiečiams valdyti „Rajant Corporation“ sukūrė specialią radijo technologiją bei ją naudojančią operacinę sistemą, kuri diegiama kiekvienoje skraidyklėje.
„Įprastas dronas vienu baterijos įkrovimu gali skristi maždaug pusvalandį ar net trumpiau. Tad jei ūkininkui reikia apžiūrėti kelis šimtus hektarų laukų su vienu dronu, prireiks keliasdešimties įkrovimų. Tuo tarpu skraidyklių spiečius tą patį plotą gali „diagnozuoti“ 20 kartų greičiau“, – sako Donas Gilbreathas, „Rajant Corporation“ viceprezidentas.
Tokios dronų flotilės galėtų suteikti žemės ūkio sektoriui būtiną postūmį, ypač įvertinus tai, kad 2050-aisiais planetoje gyvens apie 10 milijardų žmonių – prognozuojama, kad dėl to 70 proc. padidės žemės ūkio produkcijos vartojimas.
Tiesa, ne visi į tokias spiečių technologijas žiūri optimistiškai – štai Carnegie Mellon universiteto profesorius Sridharas Tayuras abejoja, ar tokie savatvarkiai dariniai veiks tinkamai blogu oru. Kitas svarbus aspektas yra tokios technologijos kaina – spėjama, kad vienas toks spiečius galėtų kainuoti dešimtis tūkstančių dolerių, tad šia technologija pasinaudos tik labai stambūs ūkiai turtingose išsivysčiusiose šalyse.
Iš kitos pusės, ūkininkams nebūtina įsigyti tokią technologiją – skraidyklių spiečių paslaugas galėtų teikti šioje srityje besispecializuojančios įmonės. Juolab, kad skraidyklių pilotavimui šiandien reikia praeiti atitinkamus mokymus bei gauti licencijas.
Visgi šios abejonės nesustabdys dronų spiečių „architektų“ – „Rajant Corporation“ ir Norvegijos mokslininkai tobulina savo technologiją ir jau kitais metais bandys į orą pakelti daugiau nei 100 skraidyklių flotilę.
