Naujame tyrime parodyta, kad tą padaryti gali būti gana sudėtinga, nes kiekvienas Mėnulyje nusileidžiantis erdvėlaivis užteršia ledo sankaupas. Mėnulio gravitacija silpna, o atmosferos ten nėra, tad nusileidimo metu iš erdvėlaivio išmetamos dujos – tie patys vandens garai – gali pasklisti labai toli.
Pasitelkę skaitmeninius modelius, mokslininkai nustatė, kad per mažiau nei 24 valandas po nedidelio erdvėlaivio, keturis kartus mažesnio už Apollo Mėnulio modulį, nusileidimo, vandens molekulės pasklinda po visą palydovo paviršių.
Apie pusę molekulių išlieka ant paviršiaus ilgą laiką, o maždaug penktadalis galiausiai nusėda ašigaliniuose krateriuose. Šie skaičiai yra gana dideli; nors vieno nusileidimo metu paleidžiamų vandens garų tėra kelios dešimtys kilogramų, laikui bėgant jie gali padengti kraterių ledą reikšmingu taršos kiekiu.
Taigi ištirti Mėnulio vandens istoriją gali būti gana sudėtinga. Tiesa, modelių rezultatai priklauso nuo prielaidų apie vandens molekulių kibumą prie Mėnulio paviršiaus. Šio parametro vertės kol kas nežinome, taigi ateityje stebėjimai, atliekami prieš erdvėlaivio nusileidimą ir po jo, gali pagerinti žinias apie regolito sąveiką su vandeniu.
Tyrimo rezultatai publikuojami JGR Planets.
