Mokslininkė prof. Birutė Mikulskienė sako, kad už šios džiugios žinios visuomenei slypi mokslininkų nerimas: „Lėšų mokslui skyrimas paremtas konkurso principu, tai reiškia, kad bus nuolat vertinamas mokslininko, jo komandos, jo atstovaujamo universiteto prestižas ir produktyvumas”.
Profesorė papasakojo, ar Lietuva turi potencialo varžytis tokiuose konkursuose su kitomis ES šalimis ir kur slypi tokios finansavimo tvarkos spąstai.
Mokslo finansavimui verslo lėšų nepakanka
Daugelis buityje, darbe ir gyvenime mus supančių išradimų ir sistemų yra atsiradę mokslo dėka. Už žmonių vartojimui pateikto produkto, slypi brangių tyrimų mėnesiai, ilgos mokslininkų darbo valandos laboratorijose ir dar ilgesni ginčai, kaip duomenis interpretuoti.
Anot prof. B.Mikulskienės verslas ne visuomet pajėgus tuos kaštus padengti. „Nors verslas nemažai prisideda prie mokslinių tyrimų, ypač paskutinėje jų taikymo fazėje, ankstyvojoje - atradimo fazėje, kai dar nežinia ar išvis tiriamoji sritis yra perspektyvi, verslas susilaiko su investicijomis sakydamas, jog su mokslininkais neverta gaišti laiko, jie dirba ne tą ir ne tokiu greičiu. Suprask, lėtai ir vėluodami. O svarbiausia daro ne tai, ką reikia. Tad „neaštrinant konflikto“ šią fundamentalių tyrimų investicijų dalį garantuoja valstybė savo viešaisiais finansais“, - sakė mokslininkė.
Mokslo konkursinis finansavimas: ar tikrai paskatins mokslininkus dirbti efektyviau?
Konkursinis mokslo finansavimas pasaulyje atsirado apie 1970-1980 metus, daugiausia dėl to, kad buvo juntama stagnacija JAV atradimų rinkoje. Nors lėšos ir būdavo skiriamos, atrodė, kad mokslininkai pinigus švaisto per daug, be jokio apčiuopiamo rezultato.
„Valstybės, siekdamos, kad jų skirtas finansavimas būtų panaudotas efektyviai, privalėjo nusistatyti tam tikrą tvarką ir kriterijus, pagal kuriuos būtų vertinamos mokslo projektų paraiškos. Buvo pasirinktas versle sutinkamas būdas - suformuluoji užduotis, praneši apie vertinimo kriterijus ir lauki rezultatų. Taip, finansus tarp mokslinių grupių skirstant konkurso būdu, buvo tikimasi padidinti mokslinę išeigą ir produktyvumą – daugiau atradimų ir mažiau imitacijos.” - aiškina prof. B.Mikulskienė.
Ilgainiui, po 1990 metų, beveik visos šalys perėjo prie mokslo finansavimo principo, kai lėšos mokslui skiriamos pagal mokslinės idėjos inovatyvumą tarptautinio recenzavimo pagrindu.
Mokslo konkursai - gal ne taip ir blogai? Trys profesorės argumentai
1. Konkursinis finansavimas tapo politikos instrumentu paskatinti mokslininkus dirbti tik tose srityse, kurios, tikėtina, yra svarbios šalims (pvz. šiuo metu geriau tirti COVID-19 nei logistikos maršrutų optimizavimą). Politikai turi instrumentą pasufleruoti, kaip burti mokslines grupes (geriau 7 nei du mokslininkai), kur spausdinti publikacijas (geriau užsienyje nei Lietuvoje), kokiose konferencijose dalyvauti (geriau Europoje nei už Atlanto).
2. Tikėtina, kad universitetai, siekdami didesnio finansavimo, padės persiorientuoti savo mokslininkams (įdarbins tik produktyvius ir kūrybiškus mokslininkus).
3. Kadangi publikacijos tapo apskaitomu produktyvumo matu, rodančiu kad pinigai išleisti sėkmingai, atsiradus konkursiniam finansavimui smarkiai išaugo mokslo publikacijų skaičius visose šalyse ir visose srityse. Aišku, publikacijų lydere čia buvo ir išlieka JAV. O gausiausiai publikuojama mokslo sritis jau ilgą laiką yra medicina.
Neigiami mokslo finansavimo konkursiniu būdu padariniai
Mokslininkės teigimu, toks lėšų paskirstymo būdas nors ir įnešė daugiau tvarkos, tačiau neužtikrina efektyvaus jų panaudojimo ir turi neigiamų pasekmių:
1. Nepabijokime pripažinti, kad šis politikos instrumentas yra „top down“ principo mokslo politikoje įgyvendinimas, kai ne mokslininko idėjos, o politikos funkcionieriai sufleruoja tyrimų sritis. Tad nesistebėkime, kad tai kelia šiokį tokį nepasitenkinimą ir susierzinimą mokslo bendruomenėje.
2. Nepasitenkinimas sukuria ne tik nusivylimą, bet ir siunčia ganėtinai neigiamą signalą sektoriaus atsinaujinimui. Kadangi konkursinis finansavimas yra labai konkurencingas (Lietuvoje laimima tik 1 iš 7 paraiškų), vienam projektui pasibaigus mokslinei komandai nebūtinai pasiseks kitame konkurse ir ji nebūtinai turės tą patį darbinį apkrovimą ir vienodą darbo užmokestį kitame periode. Štai COVID-19 tyrimų atlikimui buvo skiriami keli mėnesiai; kitos finansavimo schemos toleruoja projektus iki 2 metų, ir visiška laimė, kai projektas gali trukti net 4 metus. Tačiau tokia laimė nusišypsojo gal tik kartą, ES struktūrinės paramos finansavimo periodo pradžioje. Natūralu, kad jaunimas vengia karjeros tokiomis sąlygomis ir nesivilioja kelių mėnesių perspektyva.
3. Konkursinis finansavimas gan jautriai paveikia mokslininkus ir jų savivertę per siūlomų finansuoti projektų atrankos ir vertinimo procesą. Norėdami dalyvauti konkurse dėl finansavimo, kuriame, tikėtina jie patirs nesėkmę, mokslininkai rašo paraišką – tokį standartizuotą rašinėlį, kuriame netaupydami savęs žada kokią genialią idėją turi, kaip sunkiai jie dirbs ir kokius neįtikėtinus mokslo atradimus padarys, jei tik finansavimas bus skirtas. O vertinant šį pažadą bus nuolat kritikuojami ne tik dėl savo idėjos, bet ir dėl savo moksliškumo ar asmenybės.
Vis dėl to, prof. Birutė Mikulskienė sako, kad toks išskirtinis ES dėmesys mokslui yra sveikintinas, turėtume nepamiršti ir Lietuvos potencialo tose dalybose: „Daugiametė stiprių šalių, kaip pvz. Vokietija, praktika rodo, kad tokiuose konkursuose dažniausiai iš ES biudžeto prisiduria tik 5 proc. visų nacionalinių biudžeto lėšų, skiriamų mokslui. Tačiau apie konkurso atrankos klystkelius pakalbėsime jau kitame straipsnyje“.
