Maždaug prieš dešimtį metų „Facebook“ pradėjo bendrauti su šiomis kompanijomis ir padėti jiems kurti „Facebook“ programėles specialiai jų gaminamiems telefonams ar planšetiniams kompiuteriams, integruoti „Facebook“ funkcionalumus į jų operacines sistemas. Pavyzdžiui, leidžiant vartotojams dalintis nuotraukomis su „Facebook“ draugais tiesiogiai neįsijunginėjant „Facebook“ programėlės ir nelankant socialinio tinklo svetainės.
Kad tokios integracijos veiktų, „Facebook“ šioms įmonėms suteikė prieigą prie vartotojų duomenų per vadinamuosius „privačius API“. „The New York Times“ mano, jog prieigos lygis, suteiktas šioms įmonėms, kelia susirūpinimą dėl galimų JAV duomenų privatumo reikalavimų pažeidimų iš „Facebook“ pusės. O patys socialinio tinklo valdytojai kaltinimus atmeta ir tvirtina, kad visi susitarimai buvo „kietai“ kontroliuojami ir visus įstatymus atitiko.
Straipsnyje pateikiamas pavyzdys, kaip šie „privatūs API“ dalijosi duomenimis. Naudojantis 2013 m. gamybos „Blackberry“ išmaniuoju telefonu, žurnalistas per savo „Facebook“ paskyrą prisijungė prie pačių „Blackberry“ sukurtos „Hub“ platformos, derinančios socialinių tinklų įrašų ir elektroninių laiškų rodymą. Po to „Blackberry“ programinė įranga gebėjo išgauti duomenis ne tik apie žurnalisto 556 „Facebook“ draugus (įskaitant asmeninių santykių būseną, religines ir politines pažiūras), bet ir 300 000 žurnalisto draugų draugų „identifikuojančią informaciją“.
Pažymima, kad toks dalijimosi duomenimis lygis šiais laikais prieštarautų „Facebook“ privatumo taisyklėms, kurios trečiųjų šalių programėlėms leidžia gauti prieigą tik prie vartotojo draugų vardų. Straipsnyje taip pat nurodoma, kad „Facebook“ panašias sutartis sudarė su „bent 60 įrenginių gamintojų“, tačiau nėra žinoma, dėl kokio prieigos prie asmeninių duomenų lygio buvo sutarta kiekvienu konkrečiu atveju.
Esminis „Facebook“ poziciją ginantis teiginys yra tas, jog tokie susitarimai buvo būtini, o kai vartotojai prisijungdavo prie įrenginio gamintojo programėlių ar paslaugų, jie galėdavo duoti (arba neduoti) sutikimą dalintis savo duomenimis. Tačiau pažymima, jog šioje gynybinėje pozicijoje esama panašumų į tai, kaip „Facebook“ bandė išsisukti po skandalo su „Cambridge Analytica“, kuomet paaiškėjo, kad trečiųjų šalių programėlių gamintojai piktybiškai išnaudojo per daug leidžiančias „Facebook“ privatumo taisykles ir išgavo milžiniškus kiekius duomenų iš socialinio tinklo.
„Facebook“ tikina, kad tarp pastarųjų kaltinimų ir „Cambridge Analytica“ skandalo nėra nieko bendro. Kažkuria prasme galima sutarti: duomenų dalijimasis su neaiškios reputacijos programėlių gamintojais yra visai kas kita, nei dalijimasis duomenimis su stipriausiais pasaulyje techninės įrangos gamintojais. Mat pastarieji turi pakankamų išteklių, kad patys saugotų vartotojų informaciją, vertina savo reputaciją, galėtų būti laikomi atsakingais už piktnaudžiavimą informacija ir bent jau tiesiogiai nesiekė pasipelnyti iš naudojimosi informacija.
Tačiau „Cambridge Analytica“ skandalas iš tiesų atvėrė visuomenei akis į šiandienos skaitmeninės ekosistemos būseną: ji pastatyta ant santykinai nemokamų keitimosi asmenine informacija pamatų, o technologijų kompanijos yra linkusios manipuliuoti vartotojo „sutikimu“, nors vartotojai paprastai neturi nė menkiausio supratimo, su kuo sutinka.
Jeigu grįžtume prie „Facebook“ susitarimo su įrenginių gamintojais, būtų sąžininga kelti klausimą, ar, pavyzdžiui, vartotojai, besijungiantys prie „Blackberry Hub“, tikrai žinojo, kaip bus dalijamasi ir naudojamasi jų informacija. Ir nors dabar „Facebook“ viešai tvirtina, jog šias partnerystes nutraukinėja (22 jau nutrauktos, dar nežinomas kiekis galioja), akivaizdu, kad tokie susitarimai buvo viena iš priežasčių, leidusių „Facebook“ užimti esamas dominuojančias pozicijas rinkoje.
Kuomet „Facebook“ vadovas Markas Zuckerbergas kovo mėnesį šnekėjo JAV kongrese, jis pabrėžė, kad jo įmonė vartotojams suteikia visas galimybes valdyti savo informaciją ir žinoti, kas su ja nutinka. „Kiekvienas turinio elementas, kuriuo pasidalinate per „Facebook“, yra jūsų. Turite visas galimybes kontroliuoti, kam tas turinys matomas ir kaip juo dalijamasi“, – tvirtino M.Zuckerbergas. Susitarimai su įrenginių gamintojais, net jeigu ši praktika ir buvo normali, rodo, jog „visiška kontrolė“ nebūtinai reiškia „visišką supratimą“.
