- Surinkti visus išteklius savo planetoje;
- Surinkti visą artimiausios žvaigždės energiją;
- Surinkti visą vietinės galaktikos žvaigždžių energiją ir persikraustyti į kitą galaktiką.
Sveikiname! Jūsų rūšis dabar gali pakovoti dėl supergalios pozicijos Visatos mastu!
Bent jau taip mąstė Rusijos astrofizikas Nikolajus Kardaševas, 1962 metais pasiūlęs tris galaktinės plėtros fazes, dar vadinamas „trimis technologiškai pažangių civilizacijų tipais“, nuo kurių priklauso energijos sąnaudos vis stipresnėse bendruomenėse. Ir nors tai skamba kaip gryniausia mokslinė fantastika, astrofizikai nerimsta: N.Kardaševo modelis atgaivintas ir papildytas naujais, apokapiltiniais prieskoniais. Jo aprašymą galima rasti publikavimui rengiamų mokslinių darbų saugykloje „ArXiv“.
Pasak šio darbo autoriaus, Fermi nacionalinio greitintuvo laboratorijos (JAV) vyr. mokslininko bei Čikagos universiteto astronomijos ir astrofizikos profesoriaus Dano Hooperio, energijos surinkimas iš tolimų žvaigždžių yra ne šiaip geriausias būdas išplėsti civilizacijai prieinamus išteklius. Taip pat tai yra vienintelis būdas užtikrinti, kad nuolat besiplečianti Visata nepaliktų civilizacijos visiškai vienos vis didėjančioje kosmoso tuštumoje.
„Tamsiosios energijos egzistavimas mūsų Visatoje verčia erdvę plėstis didėjančiu greičiu“, – astrofizikams žinomą tiesą savo darbe rašė D.Hooperis. Anot jo, per ateinančius maždaug 100 mlrd. metų žvaigždės, nepriklausančios mūsų Vietinei grupei (gravitaciškai susietų galaktikų grupei, kuriai priklauso ir Paukščių takas) nutols už kosminio horizonto. Tai reiškia, kad stebėtojas niekaip negalės gauti informacijos iš jų per visą likusį Visatos gyvavimo laikotarpį.
Tuo metu „žvaigždės taps ne tik nebestebimomis, bet ir visiškai nebepasiekiamomis, tokiu būdu ribojant, kiek energijos iš jų būtų galima iš jų išgauti“, – aiškina astrofizikas.
Kitaip tariant, jeigu žmonės tikisi kada nors sutikti nepažįstamas civilizacijas, egzistuojančias tolimose galaktikose, teks lenktyniauti su tamsiąja energija – paslaptinga jėga, kuri, kaip manoma, nekontroliuojamai plečia mūsų Visatą ir didina atstumus tarp visa ko.
Tuo tarpu bet kokia pažangi civilizacija, gebanti statytis žvaigždėlaivius, turėtų suprasti, kad begalinis Visatos plėtimasis geruoju nesibaigs, todėl tiek išsivystę sutvėrimai neturėtų sėdėti sudėję rankas ir stebėti, kaip Visata slysta jiems tarp pirštų, aiškina D.Hooperis. Anot jo, pasiekus pakankamą išsivystymo lygį, jos turėtų gaudyti kitų galaktikų žvaigždes, jas prisitraukti ir išsiurbti jų energiją dar prieš tai, kai tos žvaigždės (ir jų energija) taps visiems laikams nebeprieinamomis.
„Suvokiant besiartinančio horizonto neišvengiamumą, bet kuri pakankamai pažangi civilizacija, nusiteikusi maksimizuoti gebėjimą panaudoti energiją, plėsis po Visatą ir sieks išnaudoti kaip įmanoma daugiau žvaigždžių, kol jos netaps negrįžtamai nebeprieinamomis“, – tvirtina mokslininkas.
Tokie fantastiniai postringavimai kelia daug klausimų, iš kurių pirmasis būtų „kaip pasigauti ir prisitraukti tolimą žvaigždę – ir dar iš kitos galaktikos?“ Mokslininkai ir mokslinės fantastikos rašytojai apie tai svarsto jau ne vieną dešimtmetį. Ir jų atsakymas yra paprastas bei akivaizdus: užmesti tinklą.
Faktas, kad tinklas būtų ne numegztas iš nailono ar net kokio nors metalo gijų – jį sudarytų palydovai. Milijonai žvaigždžių energijos varomų palydovų sudarytų vadinamąją Daisono sferą. Toks milžiniškas jėgainių debesis galėtų neribotą laiką kyboti ties žvaigžde ir surinktą energiją siųsti į gretimą planetą. Arba, kaip savo naujame darbe siūlo D.Hooperis, tą energiją galima būtų panaudoti nukreipiant visą milžinišką ugnies kamuolį nukreipiant pageidaujama kryptimi.
Žmonijai tokia užduotis (bent kol kas) atrodo sunkiai įveikiama – mes dar net nepasiekėme Kardaševo skalės pirmosios fazės (1973 m. legendinis fizikas Carlas Saganas įvertino žmoniją 0,7 balo šioje skalėje). Tačiau kai kurie mokslininkai galvoja, kad galėtų egzistuoti tūkstantmečiais ar net milijonais metų už žmoniją senesnių ir brandesnių civilizacijų, kurios jau pasiekė trečią, kaimyninių žvaigždžių energijos siurbimo fazę.
O jeigu kita civilizacija iš tiesų užsiima žvaigždžių stumdymu, neabejotina, kad žmones netrukus juos pastebės, aiškina D.Hooperis.
„Žvaigždes, judančias link centrinės civilizacijos, galima būtų pastebėti dėl jų išvystytos stūmos. Toks greitėjimas neabejotinai reikalautų milžiniško energijos kiekio ir veikiausiai skleistų galingas elektromagnetinės spinduliuotės bangas“, – svarsto profesorius.
Galaktikos pertvarkymas
Astronomai, besitikintys pamatyti nežemišką civilizaciją, galėtų ieškoti ne tik tolimose galaktikose tampomų žvaigždžių, bet ir stebėti neįprastas galaktikas, iš kurių išplėštos ryškiausios žvaigždės, tvirtina D.Hooperis.
Šie hipotetiniai, žvaigždes ryjantys ateiviai turėtų būti išrankūs: mažutės žvaigždutės, šimtus kartų mažesnės už mūsų Saulę, tikriausiai neskleidžia pakankamai spinduliuotės, kad būtų ekonomiškai patrauklios tokiai tarpgalaktinei operacijai. Tuo tarpu pačios didžiausios žvaigždės kelia pernelyg didelę grėsmę, kad po jų energijos išnaudojimo gali tapti supernovomis. Tad tik žvaigždės, kurios yra 20-100 kartų masyvesnės už Saulę, būtų tinkamos kandidatės gaudyti ir prisitraukti į savo galaktiką, aiškina D.Hooperis. O kadangi tokios masės objektai spinduliuoja daugiau tam tikro ilgio elektromagnetinių bangų, jų energijos nusiurbimą galima būtų užfiksuoti teleskopais.
„Žvaigždžių šviesos spektre iš galaktikos, kurioje žvaigždes „melžia“ pažangios civilizacijos, dominuotų masyvios žvaigždės, tad intensyvumo pikas būtų didesniame bangos ilgyje, ne būtų natūralu tokioms galaktikoms“, – tvirtina astronomas.
Tiesa, žmonės kol kas neturi pakankamo tikslumo įrankių, kad gebėtų atskirti neįprastą galaktikos šviesos spektrą nuo įprasto, bet reikia tikėtis, kad prieš ateiviams užmetant palydovų tinklą ant mūsų Saulės, jau sugebėsime tuos ateivius aptikti ir su jais susisiekti.
