Jei omarai iš tikrųjų būtų nemirtingi, tai būtų gera žinia žmonėms. Tyrinėdami tokius nesenstančius organizmus mes galėtume išmokti jų paslapčių ir pabandyti jas pritaikyti žmonėms. Galbūt taip nepasiektume nemirtingumo, bet bent jau galėtume gyventi ilgiau.
Ir iš tikrųjų omarai yra ypatingi gyvūnai. Šie dešimtkojai vėžiai nesensta. Na, beveik nesensta.
Su amžiumi jie nelėtėja, nepraranda vaisingumo ir fizinės jėgos. Niekada. Tiesą sakant, vyresni omarai yra dar stipresni už jaunesnius, bet tai nestebina, nes omarai auga visą gyvenimą – vyresni yra ir didesni. Stebina tai, kad vyresni omarai yra ir vaisingesni. Tai gyvūnų pasaulyje nėra įprasta.
Greičiausiai šias neįprastas omarų savybes nulėmė telomerazė. Telomerazė – tai telomerų ilgį padidinantis fermentas. Telomeros – tai chromosomų galuose esančios struktūros. Jos trumpėja su kiekvienu ląstelės pasidalinimu ir tai yra viena iš senėjimo priežasčių – dėl telomerų trumpėjimo genetinę informaciją sunkiau nuskaityti ir ląstelių dalijimosi procesas tampa labai neefektyvus. Telomerazės efektyviai veikia ir žmogaus organizme, bet tik embriono stadijoje. Tuo tarpu omarai savo chromosomas sveikas, gražias ir ilgas išlaiko visą savo gyvenimą.
Bet tas gyvenimas vis tiek yra ribotas. Omarai įprastai gyvena 45-50 metų. Jų amžių įmanoma nustatyti pagal dydį, nes omarai nuolat auga, arba atidžiau apžiūrėjus egzoskeletą – procesas panašus į medžio rievių skaičiavimą, todėl taip matuojamas jau negyvo omaro amžius. Tai jei jie nesilpsta, nelėtėja ir apskritai nesensta, kodėl omarai negyvena amžinai?
Jei ko ir galime pasimokyti iš omarų, tai yra paprastas faktas, kad gamtoje visada yra būdų numirti. Tai – savotiškai gražus gamtos savireguliacijos mechanizmas. Augdami omarai turi nuolat nertis iš egzoskeleto ir užsiauginti didesnį. Šis procesas reikalauja labai daug pastangų. Ir kuo didesnis yra omaras, tuo sunkiau jam palikti savo egzoskeletą. 10-15 proc. omarų žūva bandydami išsinerti. Kiti užauga tokie dideli, kad išsinerti tiesiog nebegali ir miršta, kai jų kiautas ima irti ir tiesiog subliūkšta ant jų minkštų kūnų.
Didžiausias kada nors laisvėje sučiuptas omaras svėrė 20,15 kg. Tokio dydžio omarui išsinerti ir gyventi toliau jau yra beveik nebeįmanoma, todėl jam telieka laukti, kol kiautui kas nors nutiks ir jam teks mirti pačiame jėgų žydėjime. Kiti omarai žūva plėšrūnų dantyse arba restoranų virtuvėse.
Nemirtingų organizmų visgi gali būti. Štai Arctica islandica rūšies moliuskai, panašu, nesensta ir gali gyventi amžių amžius – seniausias pagautas šios rūšies moliuskas buvo 507 metų amžiaus. Ir tikrai būtų gyvenęs toliau, jei ne jį tyrinėję mokslininkai.
Omarų ilgaamžiškumas dėl telomerazių aktyvumo yra intensyviai tyrinėjamas procesas. Žmonių neriboja egzoskeletas ir mes neaugame visą gyvenimą, todėl jei pavyktų pasiskolinti bent keletą omarų savybių, galėtume gyventi ilgiau.
