Menkus mokslininkų atlyginimus, spragas švietimo sistemoje ir kitus iššūkius jis vadina Gordijo mazgu, kurį perkirsti bus nelengva.
S.Orlovas baigė bakalauro, magistro ir doktorantūros studijas Vilniaus universiteto Fizikos fakultete Kvantinės fizikos katedroje. Vėliau vykdė mokslinį projektą Erlangeno ir Niurnbergo universiteto Optikos, informacijos ir fotonikos grupėje, po to išvyko į Maxo Plancko šviesos fizikos institutą.
S.Orlovo ir bendraautorių straipsniai buvo publikuoti prestižiniuose mokslo žurnaluose „Nature“ ir „Science“.
Po aštuonerių Vokietijoje praleistų metų fizikas pernai vasarą grįžo į Lietuvą ir įsidarbino Fizinių ir technologijos mokslų centre (FTMC). Fizikas taip pat rašo mokslo populiarinimo tinklaraštį trismegistos.lt ir Studijų kokybės centrui padeda vertinti Lietuvos studijų programų kokybę.
Kol kas S.Orlovui mokslininko karjera Lietuvoje klostosi sėkmingai – atvykęs į FTMC jis gavo vyriausiojo mokslo darbuotojo statusą, po pusmečio darbo jau turėjo industrinę laboratoriją, kur vykdo bendrus projektus su „Altechna“.
Tačiau anaiptol ne visiems mokslininko kelią pasirinkusiems lietuviams, ypač dirbantiems universitetuose, taip pasiseka. Užtenka pažvelgti į universitetuose ir mokslo centruose dirbančius doktorantus, kuriems, anot S.Orlovo, atlyginimai nebuvo kelti nuo 2004-ųjų. 8 metus mokslui paaukojusiems doktorantams universitetų ir mokslo centrų laboratorijose tenka dirbti maždaug už 500 eurų atlyginimą.
„Buvo „Lidl“ isterija, kai konservatyvūs apžvalgininkai juokėsi iš stovinčių eilėse. Aš pats mačiau, kaip jauni doktorantai ėjo su „Lidl“ maišais. Kas tose eilėse stovėjo? Jie ir stovėjo, ta Lietuvos ateitis“, – pasakojo S.Orlovas.
Trūksta specialistų
Pasak fiziko, šįmet atidarius FTMC ir Jungtinį gyvybės mokslų centrus mokslininkai dabar turi puikias darbo sąlygas ir įrangą, tačiau jau po penkerių metų centrai gali likti pustuščiai.
Jau dabar mokslo centruose matoma gili spraga – beveik nėra vidutinio amžiaus – 40–50 metų mokslininkų ir tik po truputį atsiranda 30-mečiai.
Su tokia valstybės švietimo politika ir požiūriu į technologinius mokslus mes ne tik kad slėnių neturėsime, bet galime ir dabartinius uždaryti.
„Gali būti taip, kad praeis 5–6 metai ir nebus jaunų doktorantų, daktarų, kurie tuose centruose dirbs. Po 5–10 metų išeis senoji gvardija ir šitos patalpos gali likti tuščios, – kalbėjo S.Orlovas. – Su tokia valstybės švietimo politika ir požiūriu į technologinius mokslus mes ne tik kad slėnių neturėsime, bet galime ir dabartinius uždaryti.“
Mokslininkas teigia, kad, nors Lietuva save mėgina pristatyti kaip aukštųjų technologijų šalį, joje yra mažai aukštųjų technologijų specialistų ir jų nuolat mažėja.
S.Orlovas skaičiuoja, kad, VU Fizikos fakultetas kasmet priima po 100–150 fizikos studentų, tad vertinant optimistiškai per ketverius metus Lietuvoje atsiranda 600 žmonių, baigusių fizikos bakalauro studijas.
Sudėjus kartu su baigusiais biotechnologijų bakalaurą po ketverių metų Lietuvoje turėtume vos du tūkstančius specialistų. Tačiau ne visi įstojusieji studijas baigia ir anaiptol ne visi renkasi aukštųjų technologijų sritį, kuri generuoja didžiausią pridėtinę vertę, tad aukštųjų technologijų įmones pasiekia dar mažiau specialistų.
„Bet realybė liūdnesnė – tiek lazerių, tiek biotechnologijų firmoms reikia ne bakalauro, o magistro. Į fizikos magistrantūrą kasmet įstoja vos 30–40 žmonių. Manau, proporcingai tas pats bus su biotechnologijomis. O juk patį aukščiausią mokslą daro ne magistrantai, o daktarai, kurių dar mažiau“, – aiškino fizikas.
S.Orlovas atkreipė dėmesį, kad neretai fizikos, chemijos ar biologijos specialybes pasirinkę studentai stodami jas įrašo ne pirmais numeriais ir į įmones ateina dirbti nemotyvuoti. Dalį studentų stoti bet kur skatina ir prievolė atlikti karinę tarnybą.
Slepiasi už „lietuviško mokslo“
Mažėjantis aukštųjų technologijų mokslų skaičius nėra vienintelis švietimo sistemos vertinimo rodiklis. Mokslininkas mano, kad švietimo problemos prasideda dar mokykloje, kur nesuteikiami tinkami pagrindai.
Vėliau, atėję į universitetą, studentai ima blaškytis ir nekoncentruoja žinių – kiekvienais metais atlieka praktiką skirtingose įmonėse, mokslo darbus rašo dar kitomis temomis, ir nesukaupia pakankamai žinių vienoje srityje. Galiausiai, samdant mokslo darbuotoją nėra labai didelio skirtumo, ar imti pirmo, ar ketvirto kurso studentus – žinių bagažas labai panašus.
Žmonės nemotyvuoti, nes nežino, į kokias firmas galės eiti dirbti baigę mokslus ir kokio atlyginimo gali tikėtis.
„Fakultetai nekomunikuoja su studentais ta prasme, kad nepaaiškina, ką jie gali gyvenime pasiekti įstoję į specialybę. Informacijos pirmame kurse nėra. Žmonės nemotyvuoti, nes nežino, į kokias firmas galės eiti dirbti baigę mokslus ir kokio atlyginimo gali tikėtis. Šitą informaciją studentai dažnai sužino tik rašydami bakalauro darbą“, – sakė S.Orlovas.
Vertindamas dabartinių Lietuvos mokslininkų kvalifikaciją fizikas atkreipė dėmesį, kad jie neretai būna užsidarę savame rate ir, norėdami apsisaugoti nuo keliamų tarptautinių reikalavimų, slepiasi po sąvoka „lietuviškas mokslas“, kurios reikšmė nelabai aiški.
Esą apie lietuvišką mokslą galėtų kalbėti filologai, tačiau tikslieji mokslai yra universalūs – matematika ar technologijos iš esmės yra tokie patys tiek Lietuvoje, tiek bet kurioje kitoje šalyje.
„Vilniaus Gedimino technikos ar Kauno technologijos universitetų žurnalai atsirado, nes mokslininkai pradėti vertinti pagal publikacijų skaičių. Jie negalėjo pakliūti į tarptautinius žurnalus, todėl susikūrė savo. Buvo juokingų istorijų apie tai, kad žmogus pasididindavo h-indeksą dirbtiniu būdu – rado kolegas Rumunijoje, kurie jį citavo, o jis citavo juos. Per tokį citavimą jis buvo tapęs vienu cituojamiausių Lietuvos mokslininkų, nors realiai to mokslo nelabai buvo“, – prisiminė S.Orlovas.
Lengvo sprendinio nėra
Dabar, kai universitetai nebegauna visiško finansavimo iš Europos Sąjungos paramos fondų, gauna tik 70–90 proc., o norint gauti finansavimą projektui likusią dalį reikia padengti patiems, pagalbos ranką mokslui galėtų ištiesti verslas.
Tačiau, S.Orlovo teigimu, verslo ir mokslo sinergijai trukdo tai, kad Lietuvos mokslininkams trūksta verslumo, o ir verslininkams – supratimo, kaip veikia mokslas.
„Kai kurie verslininkai arba investiciniai fondai į lazerių ar biotechnologijų įmonę žiūri kaip į vištą, kuri turi nešti auksinius pinigus ir iš mokslinės firmos reikalauja tokios pelno grąžos, kaip iš bandelių pardavimo ar picerijos. Moksle taip nėra, nes dažnai būna situacijos, kad kas nors eina ne pagal planą – pagamini prototipą ir reikia viską daryti iš naujo“, – sakė jis ir pridūrė, kad dalis įmonių mąsto kitaip.
Paklaustas, kokiu būdu siūlytų spręsti Lietuvos mokslo problemas, mokslininkas svarstė, kad tai turėtų būti ilgalaikis procesas, kuriam reikės daug žingsnių. Esą norint pagerinti studentų kvalifikaciją turėtų būti sukurtos programos, kurios sudarytų sąlygas atlikti vasaros praktiką ir mokytis kryptingai.
Mokslininkų kvalifikaciją kelti padėtų galimybė vykdyti stažuotes ir jų mobilumo skatinimas.
Fizikas prisiminė, kaip podoktorantūros stažuotės metu Vokietijoje jam buvo pasiūlyta dėstyti studentams ir jis kasmet turėjo dėstyti skirtingą dalyką.
„Kai paklausiau, kodėl, man sakė: „Tu esi naujas žmogus ir mums įdomu, kaip tu pakeisi ar papildysi dėstomą dalyką.“ Pas juos manoma, kad dėstomas dalykas yra viso universiteto, o ne vieno žmogaus. Tai kolektyvinis darbas su skaidrėmis, medžiaga, dėstomais dalykais. Vadovybė suinteresuota, kad būtų rotacija, dėstytojų mobilumas“, – sakė S.Orlovas.
Pasak mokslininko, dabar Lietuvoje dėstytojai tą patį dalyką dėsto ilgus metus, o studentai iš anksčiau studijas baigusių studentų jau būna gavę ir uždavinius, ir sprendinius, tad kyla klausimas, ko tokiu būdu galima išmokyti.
