Daugiau nei keturis dešimtmečius pedagoge dirbanti pašnekovė įsitikinusi, jog fizikos žinių reikia ne tik dirbant CERN laboratorijose, bet ir medicinoje ar versle.
– Kas jums yra fizika?
– Man fizika yra mano gyvenimas. Mokiniams visada sakau, kad fizika nėra tik mokslas, tai gyvenimo būdas. Fizikai kitaip žiūri į pasaulį, bendrauja, jie – išskirtiniai. Turiu tokią tradiciją: kasmet mokinių prašau parašyti savo mintis, kas jiems yra fizika. Kad jūs žinotumėte, kokių įdomių atsakymų būna! Geriausius, labiausiai man įstrigusius atsakymus išsisaugau ir kartais vis paskaitau. Pvz., vienas rašo, kad „fizika yra mokslas, atveriantis gyvenimo duris“. Juk tikrai: nuo atomo iki tolimiausių galaktikų – viskas yra fizika. Šis mokslas – tarsi raktas.
– Ką fizika duoda mokiniams? Juk ne visi, net ir tie, kurie itin gabūs, vėliau tęsia mokslus fizikos srityje. Ar fizikos žinios praverčia kasdieniame gyvenime, pasirinkus kitas profesijas, veiklos sritis?
– Fizika yra vienas iš tų mokslų, kurio žinias galima pritaikyti labai daug kur. Kaip jau sakiau: ji yra visur aplink mus ir net mumyse. Kiekvieną savo žingsnį ir veiksmą galime paaiškinti fizikiniais dėsniais. Vesdama pamokas tai ir stengiuosi parodyti – kad fizika nėra tik formulės ir uždaviniai. Tai yra dėsniai, kurie matomi net ir mūsų – žmonių – santykiuose. Visada sakau mokiniams, kurie vyresnėse klasėse nebesirinks fizikos: „Gerai, jūsų fizikos pamokos baigėsi, bet su šiuo mokslu jūs tikrai susidursite. Jūsų mokytojais taps jūsų vaikai, kurie užduos daugybę klausimų „kodėl?“: „Kodėl šviečia saulė?“, „Kodėl danguje yra žvaigždės?“ Ir kartu su jais ieškosite atsakymų, sugrąžinsiančių jus prie fizikos dėsnių. Taigi, nesvarbu, ar esate fizikas, ar šį mokslą pažinote tik mokykloje, norėdami suprasti mus supantį pasaulį tam tikra prasme vis tiek esate priversti naudoti fizikos žinias.
Fizika nėra tik formulės ir uždaviniai.
– Kaip jūs pati susidomėjote fizika?
– Mano kelias į fiziką buvo labai vingiuotas. Diplome yra įrašyta, kad įstojau į Vilniaus inžinerinį statybos institutą (dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetą – 15min past.), o baigiau Vilniaus pedagoginį institutą (dabar – Lietuvos edukologijos universitetą – 15min past.).
Aš nuo trejų metų žinojau, kad būsiu mokytoja: pedagoginį darbą dirbo mano mama – iš pradžių buvo matematikos mokytoja, vėliau – dėstytoja. Vaikystėje dažniausiai žaisdavau „mokyklą“: tikrindavau mokinių sąsiuvinius. Nors niekada neįsivaizdavau, kad galėčiau studijuoti ir dirbti kito darbo, tačiau pabaigusi mokyklą stojau ne į pedagogiką. Tą sprendimą nulėmė mano patėvis, kuris buvo kategoriškai prieš, kad aš stočiau į matematiką. Sakė: „Pažiūrėk į savo mamą – tu jos visai nematai, ji visas dienas praleidžia su studentais, argi čia gyvenimas, tu jauna, tau reikės kurti šeimą“. Mama jam pritarė, o aš, būdama gera dukra, sutikau. Man nebuvo svarbu, kur stoti – turėjau tik vieną sąlygą: kad baigusi tą specialybę, jei darbas man nepatiks, galėčiau ateiti dirbti į mokyklą. Taip atsidūriau inžinerijoje.
Tačiau užteko vienos praktikos, kad suprasčiau, jog tai ne man. Kadangi paragauti šio darbo gavau anksti – nuo mokslų pradžios praėjus vos keliems mėnesiams, iš karto nutariau perstoti į pedagoginį institutą. Tai dabar atrodo lengva, o tuomet prireikė didžiulio mano užsispyrimo ir pastangų, jog išsipildytų svajonė tapti mokytoja. Taip susiklostė, kad patogiau buvo persivesti į fiziką, o ne matematiką. Abiejų institutų rektoriai man padarė išimtį – leido persivesti į kitą aukštąją mokyklą ir specialybę. Niekada to nesigailėjau: fizikos mokytoja dirbu daugiau nei 40 metų ir jaučiuosi esanti ten, kur ir turiu būti. Fiziką įsimylėjau studijuodama, o dabar noriu ta meile užkrėsti mokinius. Beje, fizikos mokytoja tapo ir mano dukra – ji dirba Vilniaus Gedimino technikos universiteto inžinerijos licėjuje.
– Ar keičiasi mokinių ir apskritai visuomenės požiūris į fizikos mokslą? Ar žmonės supranta, kad fizika atveria duris ne tik į mokslą, bet ir verslą, ir apskritai – platesnį pasaulio suvokimą?
– Man atrodo, kad tikrai keičiasi: vis daugiau žmonių supranta, kad be fizikos neįmanoma tapti nei geru gydytoju, nei geru ekonomistu. Fizika sutvarko smegenis, ugdo loginį mąstymą. Deja, kurį laiką vyravęs priešingas požiūris ir situacija, kai net į inžinerines studijas mokiniai galėjo įstoti neišlaikę (ar iš viso nelaikę) valstybinio fizikos egzamino, bet, pvz., tik su anglų kalbos egzamino rezultatais, padarė savo. Laimei pamažu grįžtama prie suvokimo, kad yra studijų, kuriose fizikos žinios būtinos. Mačiau, jog nuo 2022 m. fizikos egzaminas vėl bus reikalingas ir stojant į mediciną – dabar, norint studijuoti šią specialybę, reikėdavo būti išlaikius valstybinius chemijos arba biologijos egzaminus, fizikos nereikėjo. Nors vėliau studijų metu jos tikrai prireikdavo.
Be fizikos neįmanoma tapti nei geru gydytoju, nei geru ekonomistu.
– Kalbindama fizikos srityje dirbančius mokslininkus ir verslininkus ne kartą girdėjau padėkas mokytojams: ne vienas pašnekovas užsiminė, kad būtent fizikos mokytojai padarė didžiulę įtaką jų asmenybei ir sprendimui gilintis į šią sritį. Norėčiau išgirsti kitos pusės – mokytojos nuomonę. Ar lengva pastebėti tuos „deimančiukus“, t.y. gabius mokinius, ir juos paskatinti nerti į fiziką gilyn?
– Man labai gerai pažįstamas jausmas, kai prieš save matai naują klasę ir mintyse klausi: „Ar pažinsiu tą vaiką, kuriam fizika bus įdomi?“. Būna, kad matosi iš karto – jis gali, jam patinka – toks mokinys geria kiekvieną tavo žodį. Tačiau būna ir atvirkščiai: per pirmas pamokas vaikas nepasirodo, t.y. nesimato, kad jis gali sėkmingai pasiruošti, pavyzdžiui, olimpiadai ir joje sužibėti. Mano patirtis rodo, kad olimpiadininkai nebūtinai yra geriausi mokiniai. Jie nesimoko vien dešimtukais.
Mokyklinės fizikos olimpiados vyksta gruodžio pradžioje. Paprastai iki to laiko (per maždaug tris mokslo metų mėnesius) mokytojai pamato ir atrenka vaikus, kurie galėtų dalyvauti mokyklinėje olimpiadoje, pagal pažymius. Tačiau aš į mokyklines olimpiadas kviečiu ateiti ir dalyvauti visus norinčius, kam įdomu. Ne kartą buvau maloniai nustebinta vaikų, iš kurių nelabai ko tikėjausi – olimpiadose jie pasirodė puikiai, aplenkdami tuos, kurie mokėsi geriau ir kuriems aš, kaip mokytoja, turėjau daugiau lūkesčių. Po mokyklinių olimpiadų dažniausiai ir pradedu intensyviau dirbti su tais, kurie gerai pasirodė ir nori toliau dalyvauti panašiuose mokslo renginiuose: miesto, respublikinėse ir tarptautinėse fizikos olimpiadose.
Mano patirtis rodo, kad olimpiadininkai nebūtinai yra geriausi mokiniai.
– Tarp jūsų mokinių – ne vienas Tarptautinės fizikos olimpiados (IPhO) laureatas. Kaip jaučiasi mokytojas, kai jo mokinys grįžta su tokiu įvertinimu?
– Aš džiaugiuosi, kad sugebėjau jiems padėti. Smagu, kai pats vaikas ir jo tėvai pamato, kiek daug mokinys gali pasiekti. Vis dėlto aukščiausio lygio apdovanojimus gali laimėti tik labai darbštūs vaikai – vien talento neužtenka. Olimpiadininkai paprastai yra išskirtiniai mokiniai: jie ne tik darbštūs, nebijo iškylančių problemų, bet ir be galo kūrybingi, nepripažįsta standartų. Jų požiūris (į uždavinių sprendimą) netradicinis.
Visada prisimenu savo mokinio Viliaus Čepaičio istoriją (Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazijos mokinys Vilius Čepaitis 2013 m. Tarptautinėje fizikos olimpiadoje laimėjo bronzos medalį – 15min past.). Pirmosiose olimpiadose jis nesužibėjo. Bet noro dalyvauti, mokytis neprarado – buvo labai darbštus, pasimokė iš klaidų ir pasiekė tai, kas kitiems (gal net labiau gabiems), nepavyko – laimėjo Tarptautinėje fizikos olimpiadoje.
Džiugiausia, kad tokios sėkmės istorijos įkvepia kitus mokinius. Pvz., Vilius labai įkvėpė Tadą Indrelę, kuris 2015 m. iš Tarptautinės fizikos olimpiados taip pat grįžo su bronzos medaliu.
– Fizikos mokslas – be galo dinamiškas: čia vis kažkas naujo atrandama, sukuriama. Ar sekate naujienas, ar jomis domisi mokiniai? Kaip naujausias fizikos mokslo žinias perkeliate į ugdymo procesą?
– Vaikams visada yra įdomiausia aptarti ne klasikinės fizikos dėsnius, bet naujausius eksperimentus, reiškinius ir dėsnius. Pamokose mes tam skiriame laiko – pasikalbame, kas ką sužinojo, surado, perskaitė ar pamatė. Panaudoti šias žinias jie gali (taip ir daro) kurdami kūrybinius darbus – projektus. Bendradarbiaujame su Vilniaus universiteto Gamtos mokslų ir Fizikos fakultetais, organizuojame ekskursijas į Kauno technologijos universitetą ir Vilniaus Gedimino technikos universitetą, taip pat Lietuvos įmones, kurios specializuojasi, pvz., lazerių srityje. Kartu su mokiniais esame aktyvūs ir mokslo renginiuose, pvz., mokslo festivalyje „Erdvėlaivis Žemė“.
Domėtis naujienomis skatinu ne tik mokinius – įvairiuose kursuose, seminaruose dalyvauju ir pati.
– Fizikos mokytoja dirbate jau daugiau nei 40 metų. Kas jums pačiai fizikoje yra įdomiausia?
– Mane labiausiai traukia tai, kas yra nežinoma. Svajoju, kad tuos atradimus padarytų mano mokiniai. Vienas jų dirba CERN laboratorijoje, keletas studijuoja užsienio universitetuose. Tad labai gali būti, kad svajonė išsipildys (šypteli – 15min past.)
Mane labiausiai traukia tai, kas yra nežinoma. Svajoju, kad tuos atradimus padarytų mano mokiniai.
O kalbant apie reiškinius ir dėsnius, tai visuomet stengiuosi juos susieti su realiu gyvenimu. Mane dažnai kviečia abiturientams pravesti paskutinę pamoką. Per vieną jų mokinių klausiau, kas vyksta su grandinės varža, kai mes jungiame rezistorius nuosekliai? Atsakymas paprastas: grandinės varža didėja. Kaip tai susiję su gyvenimu? Tiesiogiai: tikėtina, kad gyvenime patirsite daug sunkumų. Kaip juos įveikti? Reikia priešintis. Tačiau ne po vieną, bet kartu: ištiesk ranką draugui, jis – dar kitam. Visi kartu sudarysite grandinę ir jūsų pasipriešinimas sunkumams padidės.
Dar dažniau gyvenime galima pamatyti energijos tvermės dėsnį: kuo daugiau tu duodi, tuo daugiau gauni. Tai ir yra fizika – ir ją sutinkame visur.
Suprasti akimirksniu
- Energijos tvermės ir virsmo dėsnis nusako, kad visas energijos kiekis izoliuotoje fizikinėje sistemoje išlieka pastovus, tačiau energijos formos gali kisti.
- Energija iš niekur neatsiranda ir niekur neišnyksta, o vienos rūšies energija gali virsti arba būti pakeista į kitos rūšies energiją. Dėsnio atradėjais laikomi J.Majeris, Dž.Džaulis ir H.Helmholcas.
