Williamas Danielis Phillipsas yra Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) fizikas, 1997 m. kartu su kolegomis Claude'u Cohenu-Tannoudji ir Stevenu Chu gavęs Nobelio premiją už atomų šaldymo ir kaupimo, pasitelkiant lazerio šviesą, metodų plėtojimą.
W.D.Phillipso darbai analizuoja atomų sąveikos su šviesa sukeltus reiškinius ir kvantinės informacijos valdymą pavieniais atomų kubitais. Profesorius išplėtojo atomų šaldymo ir kaupimo lazerio spinduliais metodus, sukūrė atomų pagavimo žemose temperatūrose metodą. 1988 m. jis atšaldė atomus iki temperatūros, kuri buvo šešis kartus žemesnė nei anksčiau numatyta teorinė riba.
Minėti fizikų laimėjimai vėliau leido sukurti pirmąjį Bose-Einsteino kondensatą – naują egzotinę medžiagos būseną, kurios egzistavimą dar prieš 70 metų numatė Albertas Einsteinas ir Indijos fizikas Satyendra Nath Bose.
Labai žemose temperatūrose susiformuoja milžiniška (kolektyvinė) atomų banga – Bose-Einsteino kondensatas, kurioje visi atomai yra tos pačios kvantinės būsenos. Šios būsenos atomai yra tokie atšalę ir tokie lėti, kad iš tikrųjų susilieja ir elgiasi kaip vienas kvantinis objektas, kuris yra daug didesnis už bet kurį atskirą atomą.
Spalio 2–5 dienomis Vilniuje viešintis pasaulinio pripažinimo sulaukęs mokslininkas sutiko apie savo karjerą, mokslo ir religijos santykį bei ateities technologijas pasikalbėti su 15min.
– Užaugote nedideliame miestelyje, jūsų tėvai nebuvo mokslininkai, tad iš kur atsirado meilė mokslui, o ypač – fizikai?
– Pirmiausia, manau, kad kiekvienas vaikas yra smalsus. Smalsumas yra vienas iš natūralių vaikystės bruožų, penkiamečiams vaikams smalsu viskas. Mane irgi domino beveik viskas, o tas susidomėjimas laikui bėgant ėmė vis labiau krypti į mokslą. Aišku, tai nereiškia, kad susidomėjimas kitais dalykais dingo – aš vis dar domiuosi daugeliu kitų dalykų, pavyzdžiui, istorija, literatūra, poezija.
Tačiau mokslas buvo tai, kas mane labai traukė, kai tapau vyresnis. Kodėl mokslas, o ne kas nors kita, nežinau. Atsakymas galbūt toks pat, kaip ir bet kuriam kitam žmogui, kurį patraukia, pavyzdžiui, filosofija ar istorija, – tiesiog taip nutiko.
Tačiau geriau įsivaizduoju, kodėl fizika. Ir mano atsakymas į šį klausimą yra šiek tiek juokingas, bet kartu ir rimtas – aš tiesiog neturiu labai geros atminties. Man visada atrodė, kad, norėdamas gerai suprasti biologiją, turiu įsiminti daugybę dalykų – pavadinimus, organizmų aprašymus ir panašiai. Biologija man atrodė įdomi, bet būtent dėl minėtos priežasties atrodė, kad negalėčiau jos mokytis.
Tas pats ir su chemija – juk turėčiau prisiminti tarp kokių elementų vyksta reakcijos ir kuo jos skiriasi. Tuo tarpu fizikoje man reikėjo žinoti keletą pagrindinių gamtos dėsnių, šiek tiek matematikos, o visa kita tiesiog išplaukdavo iš to. Fizika atrodė daug lengvesnis būdas, nes galėjau viską tiesiog išsiaiškinti.
Manau, kad didžiausia klaida yra mokyti vaikus, kad fizika yra vien formulės
Manau, kad didžiausia klaida yra mokyti vaikus, kad fizika yra vien formulės. Iš tiesų tai mokslas apie pagrindinius gamtos dėsnius ir juos apibūdinančią matematiką.
– Ar mokslininko profesija tuo metu jums ir jūsų tėvams atrodė daug žadanti?
– Nemanau, kad tuo metu turėjau labai aiškų supratimą apie tai, ką mokslininkas veikia. Taigi nors labai anksti, gal būdamas dešimties, žinojau, kad noriu būti mokslininkas, net neįsivaizdavau, kaip atrodo fiziko kasdienybė. Tiesiog norėjau studijuoti tą gamtos dalį.
Turiu prisipažinti, kad daug dalykų, susijusių su fiziko profesija, mane nustebino. Pavyzdžiui – kelionės. Būdamas mažas niekada neįsivaizdavau, kad vienas iš dalykų, kuriuos gali nuveikti būdamas fiziku, yra tarptautinės kelionės. Mes, mokslininkai, mokomės vieni iš kitų. Žinoma, galime mokytis skaitydami straipsnius, bet kai buvau vaikas ar net studentas, neturėjome interneto, todėl neturėjome galimybės taip lengvai bendrauti vieni su kitais. Tačiau net ir dabar niekas negali pakeisti fizinio bendravimo su kolegomis apie panašios krypties tyrimus.
Nesusimąsčiau ir apie tai, kad būdamas fiziku – skaitydamas pranešimus ir paskaitas, lankydamasis laboratorijose ir pas kitus fizikus – susirasiu draugų iš viso pasaulio. Tai gana džiuginantis mokslininko darbo rezultatas – nemanau, kad tai būdinga tik fizikai, manau, kad visi mokslininkai jaučia poreikį užmegzti tarptautinius ryšius.
Tikėtina, kad šis darbas man būtų atrodęs dar patrauklesnis ir perspektyvesnis, jei būčiau visą tai žinojęs nuo pat pradžių. Bet vaikystėje daug negalvojau apie tai, ar buvimas mokslininku bus geras žingsnis į priekį, ar turėsiu gerą ir patogų gyvenimą, nemanau, kad galvojau apie tai, kiek pinigų uždirba fizikai. Atsakymas į šį klausimą – nelabai daug (juokiasi).
Būdamas vaikas galvojau tik apie tai, kokia tai bus jaudinanti kelionė, kurios metu sužinosiu apie naujus dalykus. Manau, kad dauguma vaikų negalvoja apie savo profesijas kaip apie kažką, kas sukraus turtus, atneš šlovę ar leis gyventi prabangiuose namuose. Vaikus traukia džiuginantis jaudulys.
Man labai pasisekė, kad galėjau siekti tos karjeros, kuri man atrodė tokia įdomi, kai buvau jaunas.
Būdamas berniukas niekada neįsivaizdavau, kad vienas iš dalykų, kuriuos gali nuveikti būdamas fiziku, yra tarptautinės kelionės.
Tai vienas iš nuostabių dalykų apie mano tėvus – jie mane palaikė, nors patys neturėjo jokio mokslinio išsilavinimo, abu buvo socialiniai darbuotojai. Jiems toli iki fizikos ar kokių nors kitų mokslų, tačiau jie skatino mano smalsumą daugybe būdų. Pavyzdžiui, kai dar buvau vaikas, jie padėjo rūsyje įrengti laboratoriją, nupirko chemijos rinkinį, kuriame buvo visi chemikalai ir instrukcijos, kaip atlikti eksperimentus.
Manau, kad dauguma vaikų negalvoja apie savo profesijas kaip apie kažką, kas sukraus turtus, atneš šlovę ar leis gyventi prabangiuose namuose. Vaikus traukia džiuginantis jaudulys.
Manau, kad šiuo požiūriu jie tikrai manė, jog noras tapti mokslininku buvo visiškai suprantama, kad aš galėčiau to siekti. Mano tėvai buvo išsilavinę žmonės, jie tikrai žinojo, kad žmogus, kuris užsiima mokslu, badu nemirs.
Tiesa, buvo viena išimtis – mano mama labai norėjo, kad būčiau medikas. Manau, kad ji pati visada troško būti gydytoja, bet nesugebėjo šios svajonės įgyvendinti. Prisimenu, net ir vėlesniais mano karjeros metais ji kartais paskambindavo ir sakydavo: „Ką tik perskaičiau straipsnį apie tai, kad įgijęs daktaro laipsnį, įdėjęs tik truputį daugiau darbo, gali pakeisti savo kryptį“. Ji norėjo, kad būčiau tikras daktaras, o ne filosofijos mokslų daktaras.
Tuo tarpu mano sesuo tam tikra prasme buvo intelektualinė mano priešingybė – ji domėjosi literatūra ir istorija, tapo žurnaliste. Dabar tikriausiai sunkiau gauti darbą žurnalistikoje nei fizikoje. Universitetai man pasakoja, kad išlaikyti fizikos studentus darosi vis sunkiau, nes dar iki studijų baigimo jie gauna kvietimus iš privačių įmonių su pasiūlymais uždirbti krūvas pinigų.
– Minėjote savadarbę laboratoriją namų rūsyje – gal prisimenate ir savo pirmąjį eksperimentą?
– Buvau labai jaunas, kai mano tėvai ar šeimos draugas, tiksliai nepamenu, padovanojo man mikroskopą. Prisimenu, kaip namuose rinkdavau įvairius daiktus, pavyzdžiui, dulkes, druską, cukrų, ir žiūrėdavau į juos.
Taip pat rinkdavau įvairius namų skysčius ir stebėdavau, kas nutiks juos sumaišius tarpusavyje. Kai kurie namų skysčiai iš tikrųjų yra pavojingi, tad man tikrai pasisekė, kad nepadariau kažko labai kvailo – jokių sprogimų ar nuodingų dujų nebuvo. Tačiau dariau daug dalykų, kurių savo vaikams daryti neleisčiau.
– Esate minėjęs, kad augant jums buvo svarbi šeima ir bažnyčia. Taip pat esate vienas iš Tarptautinės mokslo ir religijos draugijos (angl. International Society for Science and Religion) pirmųjų narių. Yra žmonių, kuriems mokslas ir religija – du nesuderinami dalykai. Koks jūsų požiūris į tai?
– Pirmiausia, turiu pasakyti, kad tik kalbėdamas apie JAV visuomenę tikrai galiu būti tikslus – Europoje ir kitose pasaulio vietose situacija gali skirtis. Tačiau JAV, sakyčiau, dauguma mokslininkų teigia, kad gyvena tam tikrą religinį ar dvasinį gyvenimą.
XX amžiaus pradžioje buvo atlikta apklausa, kurios metu mokslininkams buvo užduoti du klausimai: ar tikite į Dievą, kuriam galite melstis, ir ar tikite gyvenimu po mirties? Tuo metu maždaug 40 proc. apklaustųjų atsakė teigiamai. XX a. pabaigoje apklausa buvo pakartota su identiškais klausimais ir rezultatai buvo beveik tokie patys. Tačiau kai kurie mokslininkai sakė: „Norėčiau, kad būtumėte buvę atlaidesni klausimų formuluotės atžvilgiu, klausę bendriau, nes aš tikiu į Dievą, bet ne taip, kaip jūs apibūdinote šiuose klausimuose.“
Pavyzdžiui, A.Einsteinas visą laiką kalbėjo apie Dievą. Bet jis teigė, kad netiki, jog yra asmeninis Dievas – jis tikėjo tokiu Dievu, kuris atstovauja visatos tvarkai. Tačiau nors A.Einsteinas neigė asmeninio Dievo idėją, apie Dievą vis tiek kalbėjo labai asmeniškai. Tikriausiai girdėjote, kad A.Einsteinas yra pasakęs: „ Negaliu patikėti, kad Dievas žaidžia kauliukais su visata“, o jo kolega, Satyendra Nath Bose atsakė: „Nustok nurodinėti Dievui, ką daryti“.
Grįžtant prie temos, manau, kad bent jau JAV dauguma mokslininkų sakytų, jog jie yra religingi arba dvasingi tam tikru būdu, jei į apibrėžimą įtrauksime tai, kad religingumas ar dvasingumas nebūtinai yra paremtas ortodoksija.
Aš pats tikiu į asmeninį Dievą ir kai kas pasakytų, kad esu labai ortodoksiškas. Dabar grįžtant prie jūsų klausimo – kaip tai suderinama su mokslu?
Mokslas ir religija užduoda skirtingus klausimus, į kuriuos pateikia skirtingus atsakymus.
Yra keli būdai mąstyti apie tai. Vienas iš jų – suvokti, kad mokslas ir religija užduoda skirtingus klausimus, į kuriuos pateikia skirtingus atsakymus.
Pavyzdžiui, mokslas užduotų tokius klausimus: „Kiek visatai metų?“, „Kaip ji tapo tokia, kokia yra dabar?“, „Kokie dėsniai valdo visatos elgesį?“ – tai klausimai, kuriuos mokslas gali pagrįstai užduoti ir į kuriuos gali atsakyti. Tuo tarpu religija klausia, kaip mes, žmonės, turime elgtis su kitais žmonėmis, kaip turime elgtis su planeta ir kitomis šio pasaulio būtybėmis. Nemanau, kad klausimas, kaip turėtume elgtis su pasauliu, yra mokslinis klausimas. Mokslinis klausimas būtų: „Kas nutiktų pasauliui, jei mes elgtumėmės taip?“. Kaip turėtume elgtis, nėra mokslo užduodamas klausimas – į tokį klausimą atsakytų religija ar filosofija.
Taigi mano požiūris yra toks, kad mokslas turėtų užduoti tokius klausimus, į kuriuos galėtų atsakyti mokslas, o religija turėtų užduoti tokius klausimus, į kuriuos galėtų atsakyti religija. Tai nereiškia, kad šios dvi sritys nepersidengia.
Pavyzdžiui, paimkime aplinkosaugą. Religija gali atsakyti į klausimus apie atsakomybę už planetos gerovę, nes kai kurios religijos žmonėms konkrečiai suteikia pareigą rūpintis planeta. Tai nebūtų mokslinio klausimo dalis, kaip aptarėme. Tačiau kaip tai padaryti, kaip motyvuoti žmones imtis aplinkosaugos, religingi žmonės turi klausti mokslo – tai turėtų būti mokslo ir religijos bendradarbiavimas.
Nenoriu sakyti, kad mokslas ir religija neturi nieko bendra – manau, kad mokslas ir religija galėtų bendradarbiauti sprendžiant svarbius klausimus.
Matote, kai augau, mano tėvai man niekada nedavė suprasti, kad mokslas ir religija yra kažkas nesuderinamo. Mano tėvai nebuvo profesionalūs mokslininkai, bet jie suprato mokslo idėjas, o bažnyčiose, kurias lankiau, niekas man niekada nesakė, kad su mokslu kažkas yra blogai.
– Pakalbėkime daugiau apie mokslą. Praėjo 25 metai nuo tada, kai laimėjote Nobelio premiją. Ar prisimenate, kokie jausmai aplankė sužinojus šią džiugią naujieną?
– Nobelio laureatų paskelbimas vyksta apie vidurdienį, bet JAV vakarinėje pakrantėje, kur tuo metu buvau, nes dalyvavau moksliniame susitikime, buvo 3 val. ryto.
Taigi aš esu Kalifornijoje, ir jie žinojo, kur esu. Vidury nakties paskambino į viešbutį, kuriame buvau apsistojęs – buvau šiek tiek apsnūdęs. Neprisimenu, kad būčiau atsakęs ką nors rišlaus – labiau kažką panašaus į „ohh oh oh“. Pranešę naujieną jie pasakė, kad pora mano draugų nori mane pasveikinti – žmogaus, kuris skambino, nepažinojau. Retrospektyviai žvelgiant manau, kad jie tai padarė, nes yra buvę atvejų, kai mokslininkai apgaulingai informuojami, jog laimėjo Nobelio premiją. Spėju, kad galbūt tai buvo būdas mane nuraminti ir užtikrinti.
Galiausiai jie man pasakė, kad pirmiausia šią žinią pranešė man, bet tuoj informuos ir spaudą – taigi, iš esmės man buvo pasakyta, kad tą naktį daugiau nemiegosiu.
Buvau visiškai priblokštas. Kad geriau suprastumėt, kaip buvau sukrėstas – tame mokslininkų susitikime, kuriame dalyvavau dieną, sėdint prie stalo ir kalbantis, geriant arbatą su kitais mokslininkais, užėjo kalba apie Nobelio premiją. Kažkas pasakė: ar nebūtų gražu, jei Nobelio premija būtų skiriama už Bose-Einsteino kondensatą, t. y. sritį, kuri tarsi išaugo iš mūsų darbo. Pagalvojau, kad tai būtų nuostabus dalykas, nes kai kurie žmonės, kurie greičiausiai gaus premiją, dalyvauja šioje konferencijoje, ir tai būtų tikrai puiku. Niekas nesiūlė, kad, o, Willai, gal tu gausi Nobelio premiją! (juokiasi).
Tiesą sakant, buvau įsitikinęs, kad Nobelio premijos šioje srityje niekada nebus. Taip yra todėl, kad Nobelio premija gali būti skiriama tik trims žmonėms. Pavyzdžiui, tokiose organizacijose, kaip CERN, dirba didžiulė žmonių komanda, todėl tokiai komandai Nobelio premijos skirti negalima. Man atrodė, kad per daug žmonių prisidėjo prie šaldymo lazeriais idėjų plėtojimo, kad būtų galima nustatyti 3 žmones, kuriems premija būtų skirta. Buvau įsitikinęs, kad šaldymas lazeriu, kaip sritis, nusipelno Nobelio premijos, tačiau tai niekada neįvyks.
Puikiai pamenu, kai vyko tikroji ceremonija, sprendimą priėmusios komisijos pirmininkas sakė kalbą, kurioje buvo žodžiai: „Jūs, trys žmonės, kaip sėkmingiausių grupių lyderiai ir atstovai, buvote apdovanoti Nobelio premija“. Taigi mes buvome laikomi žmonių, su kuriais dirbome, atstovais. Kiekvienas iš mūsų dirbo su daugybe kitų mokslininkų, kurie lengvai galėjo būti įtraukti į pripažinimą. Spėju, kad jie galvojo, jog ši sritis yra pakankamai svarbi, kad ją reikėtų apdovanoti Nobelio premija – dėl to sugalvojo, kaip tai padaryti.
Kai kurie žmonės juokais sakė, kad reikėjo patraukti iš kelio šaldymą lazeriais, jog premija galėtų būti skirta Bose-Einsteino kondensatui. Ar dėl to jaučiuosi mažiau svarbus? Ne! Jaučiuosi kaip tik labai gerai, nes dėl mūsų tiriamos srities Bose-Einsteino kondensatas tapo įmanomas.
– Taip sutapo, kad šią savaitę skelbiami nauji Nobelio premijų laureatai. Kokį poveikį mokslininko gyvenimui turi Nobelio premija? Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas po Nobelio premijos apdovanojimo – o gal akivaizdžių pokyčių nebuvo?
– Nobelio premija tikrai pakeitė mano gyvenimą ir netgi keliais svarbiais aspektais. Vienas iš jų buvo tai, kad žmonės norėjo duoti daug pinigų mano vykdomiems tyrimams. Pamenu, netrukus po Nobelio premijos įteikimo pas mane atėjo laboratorijos direktorė ir pasakė: „Kartą tu man sakei, kad nežinotum, ką daryti, jei turėtum papildomą milijoną dolerių. Noriu, kad dar kartą apie tai pagalvotum.“ Tad aš taip ir padariau.
Buvo vienas labai gabus jaunas mokslininkas, vienas iš pasaulinio lygio ekspertų, kuris labai gerai suprato, kas nutinka, kai susiduria du itin šalti atomai – tai buvo toks dalykas, kurį mums reikėjo geriau suprasti. Jis dirbo kitoje įmonėje, ir aš pagalvojau, kad noriu, jog jis dirbtų su manimi. Taigi iš tų papildomų lėšų, kurias turėjome, galėjome pateikti jam pasiūlymą, ir jis atėjo dirbti pas mus. Tai labai padėjo mūsų vykdomiems tyrimams.
Į grupę kaip nuolatinius narius įtraukėme kitus jaunus žmones. Turėjome didesnę grupę, o tai reiškė, kad galėjome nuveikti daugiau darbų.
Kitas dalykas – buvau kviečiamas skaityti daug daugiau pranešimų. Jau iki Nobelio premijos buvau užverstas kvietimais. Prisimenu, kaip kalbėjausi su vienu iš Nobelio ekonomikos premijos laureatų. Tie vaikinai uždirba daug pinigų – manau, kad Nobelio premijos lėšos jiems buvo tarsi kišenpinigiai.
Taigi mes kalbėjomės apie tai, kaip Nobelio premija pakeitė mūsų gyvenimus. Paminėjau padidėjusį kvietimų skaičių, o ekonomistas pasakė – sprendimas paprastas, reikia tiesiog dvigubinti savo paskaitos kainą, kol ji tampa normaliu kvietimų skaičiumi. O aš jam pasakiau: „Tai kad fizikos paskaitos kaina lygi nuliui!“
Turiu pripažinti, po Nobelio premijos žmonės man siūlė pinigų – bet aš esu JAV vyriausybės darbuotojas, todėl atlygio negaliu gauti už nieką kitą. Tai riboja labai griežtos taisyklės. Biurokratija reikalauja tiek daug papildomo darbo, kad jei man kas nors pasiūlo kuklią pinigų sumą už paskaitą, aš atsakau – atleiskite, bet to nepakanka, tad pravesiu ją jums už dyką. (juokiasi).
– Jūs taip pat buvote vienas iš mokslininkų, pasirašiusių laišką George'ui W.Bushui dėl mokslinių tyrimų finansavimo. Tai buvo beveik prieš 15 metų – žvelgiant dabar, ar situacija pasikeitė? Kaip vertinate, ar pasaulyje mokslui ir moksliniams tyrimams skiriama pakankamai dėmesio ir išteklių?
– Nemanau, kad pasaulis, o ypač JAV, investuoja pakankamai lėšų į mokslinius tyrimus. Vienintelis būdas daryti pažangą moksle ir technologijų srityje yra moksliniai tyrimai. Kai kurie iš šių tyrimų turi būti fundamentalūs, tačiau akivaizdu, kad mums reikia ir taikomųjų mokslinių tyrimų.
Pavyzdžiui, atomų šaldymas lazeriu – pradžioje mes nelabai supratome, kaip tai padaryti. Jei kas man būtų davęs 5 milijonus dolerių, kai tik buvau pradėjęs dirbti šioje srityje, ir paprašęs, kad per ateinančius porą metų sukurčiau atominį laikrodį (tiksliausias laikrodis iš visų laikrodžių – 15min pastaba)... Tai būtų buvus neįmanoma misija. Mums prireikė beveik 10 metų vien tam, kad perprastume fiziką, kuri gaubia šį procesą.
Šiandien daugelis žmonių nenori leisti pinigų, kai nežino, koks bus jų investicijos rezultatas. Tačiau fundamentaliuose tyrimuose beveik niekada nežinoma, koks jis bus. Nemanau, kad 1978 m., kai pradėjau dirbti, kas nors galėjo numatyti, kad mūsų tyrimai pakeis visą požiūrį į atominius laikrodžius. Aš ir pats visiškai klydau dėl to, kaip jie veiks.
Atlikdami fundamentinius tyrimus niekada nežinome, ką sužinosime.
Kai prieš 100 metų A.Einsteinas kūrė bendrąją reliatyvumo teoriją, niekas nė nenumanė, kad ji kada nors bus praktiškai pritaikyta. Bet jei nesuprastume Einsteino gravitacijos teorijos, negalėtume taikyti pasaulinės palydovinės navigacijos sistemos.
– Jūs taip pat buvote vienas iš 35 Nobelio premijos laureatų, pasirašiusių laišką prezidentui Barackui Obamai, kuriame raginama švarios energijos tyrimams, technologijoms ir demonstravimui kasmet skirti stabilią 15 mlrd. dolerių paramą. Kaip manote, kuri atsinaujinančiosios energijos sritis šiuo metu yra perspektyviausia?
– Manau, kad ilgalaikėje perspektyvoje tai turi būti saulės energija. Aišku, negalima sakyti, kad vėjas, vanduo ir toliau neprisidės. Tačiau bent jau žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, ilgainiui saulės energija turėtų būtų pagrindinis švarios energijos šaltinis.
Tačiau tai užtruks. Nors mes žinome daug techninių dalykų, pavyzdžiui, kaip gaminti saulės baterijas, padaryti taip, kad jos gamintų didžiąją dalį energijos kiekvienoje šalyje, nėra taip paprasta. Mes žinome, kad galime tai padaryti, bet tam reikia daug investicijų ir laiko.
Panašu, kad jei greitu metu nesiimsime veiksmų, turėsime dar didesnių bėdų nei dabar
Kita vertus, panašu, kad jei greitu metu nesiimsime veiksmų, turėsime dar didesnių bėdų nei dabar. Pripažinkime, kad jau ir dabar turime didelių bėdų – vien tai, kad kelios Ramiojo vandenyno salų valstybės ateityje išnyks, suspaudžia širdį.
Nors šių valstybiu atveju per vėlu, mat jūros lygis kyla, tai nereiškia, kad mes neturėtume kažko imtis. Noriu pasakyti, kad kai kurių dalykų, susijusių su klimato kaita, tikriausiai negalime išvengti – sakau, nes šie dalykai turi tiek daug skirtingų parametrų, kad juos sunku nuspėti. Tačiau atrodo, kad reikalai klostosi blogiau, nei prognozuota, o tai nėra labai geras ženklas.
Tai taip pat nereiškia, kad turėtume pasiduoti. Juk tada bus tik dar blogiau. Taigi, aš norėčiau, kad artimiausiu metu kas nors būtų padaryta, bet aš nežinau, kas tai yra. Beveik visame pasaulyje buvo imtasi priemonių naudoti branduolinę energiją, bet žmonės nerimauja dėl branduolinių atliekų ir galimų reaktorių avarijų – tai pagrįsti nuogąstavimai. Tačiau tokie pat nuogąstavimai kyla ir dėl neišvengiamų aplinkos pokyčių.
Manau, kad tikriausiai daug daugiau žmonių mirs dėl klimato kaitos negu jei įvyktų tokia branduolinė katastrofa kaip Černobylyje ar Fukušimoje. Ir apsaugok Dieve, jei kas nors atsitiktų Ukrainoje dėl to, kaip elgiasi rusai.
Anglies dioksido ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų požiūriu branduolinė energija yra labai švari. Nėra taip, kad nežinome, kaip tvarkyti branduolines atliekas, tiesiog nežinome, kaip su jomis tvarkytis ilgalaikėje perspektyvoje.
Tačiau bėda ta, kad branduolinio reaktoriaus paleidimas užtrunka dešimtmetį. Bijau, kad jau esame iššvaistę laiką, kurį turėjome, kad branduolinė energetika iš tikrųjų padarytų didžiulę įtaką. Tai nereiškia, kad neturėtume jos vystyti – ji tiesiog nebeatrodo tokia perspektyvi, kaip atrodė prieš 10 metų.
– Kadangi prakalbome apie technologijas, ar yra kokia nors technologija, kurios atsiradimo jūs laukiate?
– O taip, jų yra labai daug. Labai laukiu naujos kartos atominių laikrodžių vien dėl to, kokius fizikinius eksperimentus galėtume su jais atlikti. Ypač tokius, kuriuos galėtume atlikti kosmose. Taip pat norėčiau, kad atsirastų kokia nors atminties kortelė, kurią galėčiau prijungti prie savo smegenų – būtų neblogai galvoje turėti šiek tiek papildomos vietos.
