„Fort Triumph“ pasaulis aiškiai suvokia ir noriai išnaudoja visus fentezi žanro tropus, memus ir stereotipus. Tai komiškas, kitus žaidimus nebijantis pašiepti nuotykis, kuris nesibodi nei netikėtų požiūrio kampų, nei smagių šaržų. Akimirką atrodo, kad žaidimo kūrėjai taip didžiuojasi fantastinių pasaulių išmanymu, kad visas tas komiškumas ima priminti norą demonstruoti žinias, o ne juokinti.
Viskas prasideda nuo trijulės standartinių herojų – paladino, burtininkės ir lankininko – kurie leidžiasi į naujo nuotykiautojų kontrakto paieškas. Visiems juk reikia pinigų, ypač skolų už studijas turinčiai burtininkei.
Kaip jau minėti „hyrausai“, „Fort Triumph“ yra ėjimų strategijos žaidimas. Iš pradžių po pasaulio žemėlapį vaikai iki trijų herojų grupių, o reikalui esant įsiveli ir į kovas. Šios mus perkelia į daug mažesnį mūšio lauką. Tiek tyrinėjimai, tiek kautynės vyksta ėjimais. O dar kartais tenka užmesti akį į savo gyvenvietę, kur statomi pastatai ar tobulinama jau esanti infrastruktūra. Gyvenvietėse taip pat samdome naujus herojus ir perkame pastiprinimus, kurie bus iš karto pritaikyti visiems kariams.
Taip, žaidžiant „Fort Triumph“ valdome grupes herojų, o ne vieno herojaus vedamas armijas. Kampanijoje visi trys veikėjai bus mūšio lauke ir atliks kovinius veiksmus. Grupėje iš viso gali būti penki herojai, ir tik tuo atveju, jei gerai patobulinimų užpirksit, tad mūšiai nebus dideli. Tiksliau, jūsų pajėgos nebus didelės. Priešų, ypač siužetinėse misijose, bus krūvos.
Taip yra todėl, kad kovos čia labiau primena naujus „XCOM“ serijos žaidimus nei senus „hyrausus“ (net jei kalbame apie „Heroes IV“, kur herojus pats būdavo mūšio lauke ir tam tikri paaugliai su lygių redaktoriumi lengvai susikurdavo armijas, sudarytas vien tik iš aukščiausio lygio veikėjų). Mūšių žemėlapiai nusėti priedangomis, kurias galima taktiškai išnaudoti, taip pat nereiktų nustebti, jei žemėlapyje staiga atsiranda anksčiau nepastebėtų priešų.
Kiekvieno ėjimo metu mūsų veikėjai gauna po tris taškus ir juos gali bet kokia kombinacija išleisti įvairiems veiksmams. Paprastai to pakanka, kad šiek tiek pajudėtum ir atliktum vieną ataką (ar spyrį). Veikėjai, aišku, kyla patirties lygiais ir vėliau išpampsta nuo galių, kurios gali kainuoti ir po vieną veiksmo tašką ar mažiau. Šiaip ar taip, žaidėjo tikslas yra visą šitą gėrį sukombinuoti taip, kad mūšio lauke kuo greičiau neliktų nei vieno gyvo voro, goblino, trolio ar skeleto (nors šie kaip ir nesiskaito gyvaisiais).
Tačiau kitaip nei „XCOM“, „Fort Triumph“ daug daugiau dėmesio skiria aplinkos išnaudojimui žaismo labui. Kaip jau minėjau, bent pusė herojų gali spardytis, o kiti turi galių, leidžiančių stumdyti tiek karius, tiek objektus. Žaidimas visą tai vadina „fizika“. Fizika leidžia spirti gobliną į medį, nuo ko jis apsvaigsta ir negali kautis kito ėjimo metu. Fizika laidžia spirti vorą į koloną, nuo ko jis miršta (nedidelis buvo voras), o kolona nuvirsta ir pritrėškia jo draugą (kitą nedidelį vorą).
Fizika leidžia paspirti skeletą, kuris skriedamas pro tavo barbarą gauna du smūgius į nugarą (iš „Dungeons & Dragons“ plaukusios oportunistinės atakos veikia ir fizikos efektų metu), atsitrenkia į kitą skeletą ir subyra, o tas likęs skeletas lekia į sprogstančia urną… Žodžiu, suprantate, kame replės.
Žaidime egzistuoja trys aplinkos tipai: miškai, požemiai ir kriptos. Nuo šio tipo priklauso ir tai, kokiose vietose teks kautis, ir kokie interaktyvūs objektai lauks spyrių. Miške neretai aptiksite arkų, kurios griūdamos gali mirtinai bet ką pritrėkšti (ką netyčia išsiaiškino mano lankininkas). Požemiuose galima rasti vorų kiaušinėlių – spėkite kas atsitinka, kai į tokį įspiri gobliną! O kriptų ir visokių urnų spardymo efektus turbūt irgi nesunku įsivaizduoti.
Šiek tiek daugiau įvairovės egzistuoja žaidimo frakcijose („pilyse“, jei naudosime „hyrausus“ žaidžiančių dešimtmečių terminologiją). „Fort Triumph“ galėsime valdyti žmones, nemirėlius, trolius arba goblinus. Bet tiek tos įvairovės ir tėra: nors kiekviena iš rasių turi savitų sugebėjimų, tai nedaug keičia faktą, kad visi samdo tuos pačius paladinus, burtininkus, lankininkus ar barbarus, tik savitai aprengtus.
Laimei, priešų įvairovė žaidime yra platesnė ir neapsiriboja tik žaidėjams prieinamais herojais. Valstiečiai, kareiviai, menkesni goblinai ir skeletai – su tokiais oponentais teks kautis dažniausiai. Kitaip, nei herojai, jie neturi kartą per ėjimą suveikiančio imuninteto apsvaiginimui (fizikos pagalba). Tai reiškia, kad nemaža dalis kovos išsiskirs mikrovadybos elementais: kaip neleisti priešo pajėgoms išnaudoti savo persvaros kūnais ir veiksmais, bet tuo pat metu praretinti jų gretas?
Na, o, bet, tačiau, kad ir kaip būtų smagu svaidyt priešus per žemėlapį, tas įvairovės stygius atsiliepia greitai, ypač jei žaidi atsargiau ir tyrinėji žemėlapį. Keliaujant ir kovojant jūsų veikėjai prisirps nuo patirties taškų ir forte perkamų patobulinimų (pvz., gaus vieną papildomą veiksmo tašką kovos pradžioje), tad lengvas kovas baigsite antru ėjimu. Šiaip gal ir nebūtų blogai – smagu jausti savo galios augimą kaip kad žaidžiant „Mechanicus“ – bet oponentų ir aplinkos įvairovės stygius pradeda įkyrėti labai greitai. Čia svarbu pridurti, kad mūšyje kritusius herojus galime iš naujo pasamdyti mieste, jie net lygių nepraras.
Kūrėjai bent jau pasistengė įkvėpti šiek tiek vizualinės įvairovės. Žmonių herojai turi alternatyvius portretus ir modelius priklausomai nuo lyties, o mes galim keisti jų spalvas. Pats žaidimas yra tikrai spalvingas, o modeliai stilizuoti bei aprūpinti kiek stambokų detalių arsenalu. Labai panašiai, kaip tai savo „WarCraft“ žaidimuose jau kurį laiką daro „Blizzard“. Tiesa, su muzika kūrėjai nepersistengė, bet kitaip, nei pats žaidimas, ji per 8 valandas įgristi nespėjo.
Apskritai norėtųsi „Fort Triumph“ rekomenduoti jaunesniems žaidėjams, kuriems galbūt dar per sudėtingi „Heroes of Might and Magic“ stiliaus žaidimai. Be to, kitaip nei „Herojuose“, „Fort Triumph“ pilna humoro, skirto bent kažkiek patyrusiems fentezi fanams. Vis tik įvairovės stygius bei santykinai menkas turinio kiekis neleidžia jo rekomenduoti kaip rimtos pramogos. Senam vilkui toks žaidimas galėtų būti perkamas kaip smagus užkandis vienam ar dviem vakarams. Tokiomis aplinkybėmis net ir santykinai nedidelė, apie 20 eurų kaina atrodo per aukšta, tačiau įsimesti žaidimą į savo pageidavimų sąrašą („Wishlist“) bei palaukti nuolaidėlių tikrai galite!
Žaidimą apžvalgai suteikė jo leidėjai „All in! Games“. „Fort Triumph“ balandį išleistas asmeniniam kompiuteriui, jį galite įsigyti „Steam“ ar GOG tarnybose.