Naujienų agentūra AFP tvirtina, kad veikiausiai jau surastas atsakymas į paskutinįjį klausimą. Trečiadienį buvo publikuotas mokslinis darbas, kurio autoriai teigia, kad daugumos iš šių gigantiškų akmenų, dar vadinamų sarsenais, bendra kilmės vieta yra už 25 kilometrų nuo Stounhendžo, Vestvudse – vietovėje, kur priešistoriniais laikais žmonių veikla tiesiog virte virė.
Šis atradimas patvirtina teoriją, kad megalitai į Stounhendžą buvo atgabenti maždaug tuo pačiu metu – apie 2500 m.p.m.e. - per antrąją šio monumentalaus projekto statybos fazę. O tai jau savaime yra ženklas, kad Stounhendžo statytojai priklausė labai gerai organizuotai bendruomenei.
Kartu naujausios išvados prieštarauja ankstesnėms hipotezėms, kad vienas išskirtinai didelis sarsenas - „Kulno akmuo“ - yra „vietinis“, surastas ir iškeltas praktiškai toje pačioje Stounhendžo statybos vietoje, ir tik visi kiti akmenys jau vėliau buvo atgabenti iš kitur.
Naujasis tyrimas buvo publikuotas žurnale „Science Advances“.
Tyrimo vadovas Davidas Nashas – fizikinės geografijos profesorius Braitono universitete (JK) agentūrai AFP teigė, kad jis kartu su kolegomis sarsenus, kurių aukštis yra iki 9 metrų, o masė gali būti ir 30 tonų, analizavo taikydami naujovišką metodą.
Iš pradžių nešiojamais rentgeno aparatais jie nustatinėjo cheminę akmenų sandarą. 99 proc. jų sudaro silicio dioksidas, tačiau taip pat juose yra ir kitų elementų pėdsakų.
„Tai parodė mums, kad daugumos akmenų cheminė sudėtis yra vienoda, pagal ką buvo nuspręsta, kad visi jie kilę iš vieno pagrindinio šaltinio“, - sakė D.Nashas.
Vėliau jie analizavo du vidinius mėginius, kurie buvo paimti vykdant restauravimo darbus 1958 metais, tačiau dingo ir buvo surasti tik 2018 ir 2019 metais.
Naudojant masės spektrometrą buvo atlikta išsamesnė cheminė šių mėginių analizė – masės spektrometru galima didesniu tikslumu nustatyti platesnį cheminių elementų spektrą.
Gautas šių mėginių cheminis parašas buvo palygintas su 20 tikėtinų nuosėdinių uolienų šaltinių. Artimiausias atitikmuo buvo Vestvudse.
Beje, jau XVII a. Anglijos gamtos filosofas Johnas Aubrey apsvarstė ryšį tarp „Overtono miško“ - numanomo ankstesnio Vestvudso pavadinimo – ir Stounhendžo.
Milžiniškas darbas
Ankstesniais tyrimais buvo nustatyta, kad mažesnieji „mėlynieji“ Stounhendžo akmenys yra atgabenti iš Velso – iš vietos, esančios už daugiau nei 200 kilometrų į vakarus nuo Stounhendžo. Naujausias tyrimas rodo, kad sarsenai ir tie mėlynieji akmenys buvo pastatyti maždaug tuo pačiu metu.
„Taigi, tam metui tai turėjo būti milžiniškas darbas. Stounhendžas yra tarsi medžiagų, atvežtų iš įvairių vietų, konvergencija“, - sakė D.Nashas.
Iki šiol nėra tiksliai žinoma, kaip ankstyvieji britai sugebėjo iki 30 tonų sveriančius akmenis pergabenti 25 kilometrų atstumu, tačiau dominuoja hipotezė, jog akmenys buvo velkami užkėlus juos ant savotiškų rogių. Šios konstrukcijos paskirtis taip pat iki galo nėra išaiškinta.
„Manau, kad kalba eina apie labai gerai organizuotą bendruomenę“, - sakė D.Nashas.
O kalbant apie Vestvudso kaip akmenų šaltinio pasirinkimą – veikiausiai senovės britams tai buvo pragmatiškas sprendimas: tai buvo viena artimiausių vietų, kur buvo galima rasto tokio akmens.
Maža to, Vestvudso vietovėje ankstyvojo neolito laikais žmonių veikla tiesiog virte virė.
Toje vietoje yra tiesiog milžiniška senovinė kapavietė – didžiulė apvali kalvelė, po kuria palaidoti žmonės. Taip pat dabar miškais apaugusioje vietoje anksčiau buvo dirbami laukai, surastas ir didžiulis akmuo, kadaise naudotas akmeniniams kirviams galąsti.
D.Nashas tvirtina, kad jo ir kolegų panaudoti metodai galėtų padėti ir atsakant į kitus archeologinius klausimus – pavyzdžiui, kokiu keliu buvo gabenami akmenys. Tai būtų galima nustatyti pagal smulkias sarseno nuolaužas, surastas tam tikruose kelionės taškuose.
Be to, jis su kolegomis tikisi tuos metodus pritaikyti ir kitose senovinėse sarsenų išdėstymo vietose, kurių Britanijos teritorijoje yra ganėtinai nemažai.
