Mokslininkai nustatė, kad taip šie augalai sugeba pasisavinti daugiau azoto nei kiti ąsoteniai, kurie užkandžiauja grobiu. Skirtumas yra didelis, nors naujasis mitybos režimas skamba ne itin patraukliai.
Toks perėjimas padeda geriau suprasti, kaip augalai gali prisitaikyti ir evoliucionuoti, kad susidorotų su aplinkos iššūkiais: geriau suprasdami, kaip ąsoteniai pagerino maistinių medžiagų suvartojimą, galėsime geriau juos apsaugoti.
„Kelios ąsotenių rūšys evoliucionavo nuo mėsėdiškumo link gyvūnų išmatų mitybos“, – sakė Alastairas Robinsonas, botanikas iš Karališkojo Viktorijos botanikos sodo Australijoje.
Komanda ištyrė šešias Malaizijos Borneo regione augančių ąsotenių rūšis ir keturis šių augalų hibridus, analizuodama audinių mėginius ir siekdama nustatyti, kiek azoto ir anglies buvo pagauta iš išorės.
Azotas yra pagrindinis fotosintezės ir kitų augalų procesų variklis. Mokslininkai nustatė, kad sunkesnio azoto 15N izotopo buvo gerokai daugiau ąsotenių, palyginti su kitais netoliese augančiais ne mėsėdžiais augalais.
Buvimas mėsėdžiais padeda augalams pasisavinti svarbių maistinių medžiagų, kurių jie kitu atveju negautų iš azoto neturtingo dirvožemio. Sumažėjus vabzdžių populiacijai aukštesnėse vietovėse, atrodo, kad kai kurie augalai ieško alternatyvių šio elemento šaltinių.
„Vabzdžių trūksta tropinėse viršukalnėse, esančiose aukščiau nei 2200 metrų, todėl šie augalai maksimaliai padidina maistinių medžiagų kiekį rinkdami ir sulaikydami mažiau vertingesnių azoto šaltinių, pavyzdžiui, žvėrių išmatų“, – sako A.Robinsonas.
Daugumos ąsotenių vabzdžius sugauna, kai šie paslysta ant lygių jų lapų paviršių ir patenka į vandens ir virškinimo skysčių spąstus. Kaip nustatyta 2009 m., kai kurie augalai užmezgė abipusiai naudingus santykius su skroblomis: gyvūnai azoto turtingas atliekas suleidžia į ąsotenių „burnas“, o už tai gali maitintis angliavandeniais, esančiais ant augalų.
Tolesni tyrimai atskleidė panašius santykius tarp kai kurių ąsotenių rūšių ir žiurkių, paukščių, šikšnosparnių. Dabar žinome, kad šie išteklių mainai su gyvūnais yra naudingesni maisto medžiagų surinkimo požiūriu nei vabzdžių gaudymas.
Visas šis naujas supratimas gali būti naudingas siekiant išsaugoti nykstančias ąsotenių rūšis. Joms gresia didesnis pavojus nei bet kuriai kitai plėšriųjų augalų genčiai – šiuo metu 40 proc. jų rūšių yra įvardytos kaip kritiškai nykstančios arba pažeidžiamos.
