Kaip rašo „Reuters“, abiems pietiniame Ašančio regione gyvenantiems pacientams prieš mirtį pasireiškė viduriavimo, karščiavimo, pykinimo ir vėmimo simptomai.
Tai pirmas kartas, kai į Ebolą panaši liga nustatyta šioje Vakarų Afrikos valstybėje.
Mėginiai buvo nusiųsti į Senegalo Pasterio institutą, kuris patvirtino diagnozę, pranešė Ganos sveikatos tarnyba (GHS).
„Tai pirmas kartas, kai Gana patvirtino Marburgo virusinę ligą“, – sakė GHS vadovas Patrick Kuma-Aboagye.
Vakcinos nėra, o simptomai – sunkūs
Nuo Marburgo viruso, kuris yra beveik toks pat mirtinas kaip Ebola, nėra nei gydymo, nei vakcinos.
Anot „The Guardian Nigeria News“, šiuo metu karantinas taikomas 98 asmenims, kurie turėjo kontaktą. GHS pareiškime pažymima, kad Ganoje dar nenustatyta jokių kitų šios ligos atvejų.
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, ankstesni Marburgo hemoraginės karštligės protrūkiai ir pavieniai atvejai Afrikoje buvo užregistruoti Angoloje, Kongo Demokratinėje Respublikoje, Kenijoje, Pietų Afrikos Respublikoje ir Ugandoje.
Pasak PSO, ankstesnių protrūkių metu patvirtintų atvejų mirštamumas svyravo nuo 24 proc. iki 88 proc., priklausomai nuo viruso atmainos ir ligos valdymo priemonių.
Marburgo hemoraginė karštligė pirmą kartą užregistruota 1967 m. protrūkių Marburgo ir Frankfurto (Vokietija) bei Belgrado (Serbija) laboratorijose metu. Laboratorijos darbuotojai turėjo sąlytį su beždžionių (Chlorocebus aethiops) iš Ugandos krauju, organais, ląstelių kultūromis, informuoja Užkrečiamų ligų ir AIDS centras.
1967–2012 m. iš viso užregistruotas 571 Marburgo hemoraginės karštligės atvejis (iš jų 470 mirties). Pastaraisiais metais protrūkiai registruoti Kongo Demokratinėje Respublikoje, Kenijoje, Ugandoje ir Angoloje (2005 m,) bei Ugandoje (2007, 2017 m.).
Simptomai ir užkrečiamumas
Marburgo virusas gali plisti nuo užsikrėtusių gyvūnų, įskaitant šikšnosparnius.
„Todėl visuomenei patariama vengti urvų, kuriuose gyvena šikšnosparnių kolonijos, ir prieš vartojimą kruopščiai išvirti visus mėsos produktus“, – patarė Ganos sveikatos priežiūros institucijos.
Virusas taip pat lengvai plinta tiesioginio sąlyčio metu per sergančio ar mirusio asmens kūno skysčius (kraują, sekretus, spermą, organus) ar kūno skysčiais užterštus daiktus, pvz. – rūbus, adatas. Didžiausia rizika užsikrėsti yra tada, kai ligonis vemia, viduriuoja, kraujuoja.
Jeigu susirgęs asmuo pasveiksta, Marburgo virusas kurį laiką gali išlikti jo sėklidėse, centrinėje nervų sistemoje, akies kamerų skystyje, todėl galima naujų užsikrėtimų tikimybė, ypač lytiniu keliu, rašo užkrečiamų ligų ir AIDS centras.
Inkubacinis ligos periodas yra 2–21 d. (dažniausiai 5–10 d.). Liga prasideda ūmiai, karščiuojama, skauda galvą, po to išsivysto skrandžio, žarnyno funkcijų sutrikimai, atsiranda pykinimas, vėmimas, viduriavimas.
Sunkiais atvejais sutrinka centrinės nervų sistemos veikla, būdingas sumišimas, pritemusi sąmonė, dirglumas, įvairūs kraujavimai.
