Nors manoma, kad sausumos gyvūnų galūnės išsivystė iš vis ilgėjusių ir siaurėjusių pelekų, mokslininkai šios evoliucinės dėlionės dar nebaigė ir mėgina išsiaiškinti, ar galūnių susiformavimo negalėjo nulemti kokie nors genetiniai pokyčiai.
Vienas geriausių būdų tai išsiaiškinti – atgaminus prieš 400 mln. metų vykusius pokyčius virtualiai nukeliauti atgal į praeitį ir „pasigaminti“ pirmųjų gyvūnijos pasaulio sausumos pionierių vystymosi ypatumų.
Užuominą į tai, kas yra kas, biologė Renata Freitas su kolegomis užčiuopė prie žuvies „Danio rerio“ embriono peleko genomo pridėjusios papildomą „Hoxd13“ geną, kuris turi lemiamos įtakos galūnių išsiskyrimui embrioninio vystymosi metu.
Rezultatas – žuvyčių embrionų pelekų galuose išsivystė apskriti objektai, kurie yra ne kas kita, o ankstyva galūnės daugiapirštiškumo stadija, pradžią evoliucijoje gavusi iš mėsingapelekių žuvų. Gali būti, kad tokios ataugos leido vandens faunai išropoti į sausumą.
Tyrimo rezultatai leido mokslininkams iškelti hipotezę, kad galūnių išsivystymo paslaptis gali būti susijusi su naujo elemento mėsingapelekių žuvų DNR grandinėje atsiradimo. Tas DNR elementas padėjo susiformuoti „Hoxd13“ genui, kuris, savo ruožtu, žuvies embriono pelekus pailgino ir transformavo į galūnes.
