Naujausiems eksperimentams vadovavo Zacas Irvingas, Virdžinijos universitete studijuojantis ir dėstantis kognityvinių mokslų filosofiją.
Išvadose teigiama, kad užuot svarsčius problemą tol, kol ją išspręsite, geriau padaryti pertrauką ir užsiimti kita užduotimi, pavyzdžiui, nusiprausti duše. Tokia aplinka gali leisti jūsų protui laisvai klaidžioti be tikslo ar krypties, nors ir su tam tikrais apribojimais.
Tyrėjai mano, kad mintims klaidžiojant, didesnė tikimybė, kad sugalvosite ką nors protingo, rašo „Science Alert“.
Kita vertus, atrodo, kad visiškai nuobodi užduotis kūrybinių idėjų nekelia. Labiau tikėtina, kad išsiblaškysite arba toliau galvosite apie pradinę problemą.
„Sakykime, kad esate įstrigę sprendžiant problemą. Ką darote? Tikriausiai ne ką nors protu nesuvokiamai nuobodaus, pavyzdžiui, žiūrite, kaip džiūsta dažai. Vietoj to, stengiatės užimti save, pavyzdžiui, einate pasivaikščioti, dirbate sode ar prausitės duše. Visa ši veikla yra vidutiniškai įtraukianti“, – aiškino mokslininkas.
Istoriškai dušo efekto eksperimentai davė prieštaringų rezultatų. Kai kurių tyrimų metu nustatyta, kad „neįpareigojanti užduotis“ leidžia smegenims klajoti ir skatina kūrybiškumą. Tačiau kitų tyrimų rezultatų nepavyko pakartoti.
Z.Irvingas mano, kad taip atsitiko dėl eksperimentinio plano trūkumų. Daugelyje ankstesnių tyrimų minčių klaidžiojimas buvo tapatinamas su nuoboduliu, nors iš tikrųjų neįprastoms idėjoms generuoti gali prireikti subtilios pusiausvyros tarp laisvo ir sutelkto mąstymo.
„Jie iš tikrųjų nematavo proto klaidžiojimo. Jie matavo, kiek dalyviai buvo išsiblaškę“, – pasakojo mokslininkas.
Z.Irvingas ir jo kolegos sukūrė du naujus eksperimentus, kad kompensuotų šiuos trūkumus.
Pirmajame eksperimente dalyvavo 222 dalyviai, kurių dauguma buvo moterys. Per pirmąjį bandymą šie dalyviai turėjo per 90 sekundžių sugalvoti kuo daugiau alternatyvių „plytos“ ar „segtuko“ panaudojimo būdų.
Tada dalyviams atsitiktine tvarka buvo paskirta viena iš dviejų užduočių. Pirmajai grupei buvo nurodyta žiūrėti patrauklią trijų minučių trukmės sceną iš filmo „Kai Haris sutiko Sally“. Tuo tarpu antroji grupė žiūrėjo trijų minučių trukmės vaizdo įrašą, kuriame vyrai lankstė skalbinius.
Po vaizdo įrašo pertraukos abiem grupėms netikėtai buvo suteiktos papildomos 45 sekundės, per kurias jos galėjo pridėti daugiau idėjų prie savo pradinės užduoties.
Jų atsakymų kūrybiškumą tyrėjai vertino pagal sugeneruotų idėjų skaičių, o idėjų naujumą – pagal originalumą.
Galiausiai autoriai nustatė, kad įtraukiančio vaizdo įrašo žiūrėjimas buvo teigiamai susijęs su kūrybingesniais atsakymais.
Pažiūrėję skalbimo vaizdo įrašą, dalyviai pateikė mažiau neįprastų idėjų nei kitos grupės dalyviai.
Antrajame eksperimente buvo pakartotas pirmasis eksperimentas, kuriame dalyvavo 118 dalyvių, tačiau šį kartą vienai pusei grupės buvo konkrečiai pasakyta, kad po vaizdo įrašo jie grįš prie pradinės užduoties, o kitai pusei buvo tik „miglotai“ nurodyta, kad taip gali nutikti.
Rezultatai patvirtino pagrindines pirmojo eksperimento išvadas. Jie rodo, kad laisvas minčių judėjimas palengvina naujų idėjų generavimą, „tačiau tik vidutiniškai įtraukiančios veiklos, kuri šiek tiek apriboja mąstymą, metu“.
Įdomu tai, kad kai dalyviai žinojo, jog turės grįžti prie pradinės užduoties, nuobodaus vaizdo įrašo metu jie sugeneravo daugiau idėjų, tačiau jų kūrybiškumo rezultatai buvo žemesni.
Norint išsiaiškinti dušo efekto priežastis, reikalingi tolesni tyrimai, tačiau šie nauji rezultatai leidžia geriau suprasti, kaip lengvai įtraukiančios užduotys, pavyzdžiui, maudymasis duše, gali padėti mums kurti kūrybines mintis realiame pasaulyje.