Šis pasiekimas įkvėpė mokslininkus ir menininkus svajoti apie naujus horizontus – žmonijos ateitį kosminėje erdvėje, šokinėjant nuo vienos planetos ar palydovo prie kitos – ieškant atsakymų į mokslo ir žmogaus sielos klausimus, siekiant įrodyti, kad galime įveikti naujus ir vis didesnius iššūkius. Ilgainiui paaiškėjo, kad tai buvo tik naivių svajonių miražai. Paskutinį kartą žmogus Mėnulio paviršiuje vaikščiojo prieš beveik keturiasdešimt septynerius metus. Staiga Mėnulis tapo tuščias, ambicijos pernelyg brangios, nuo svajonių grįžome prie rutinos. Apsiribojome artimąja Žemės orbita ir pradėjome kvestionuoti žmogaus buvimo už Žemės ribų reikalingumą.
Žmonijos išsilaipinimo Mėnulyje programoje romantikos tikrai netrūko, pradedant Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Johno F.Kennedy'io 1962 m. kalba ir baigiant pasiektu tikslu įgyvendinant jo svajonę. Vis dėlto, programos poreikis pirmiausia buvo padiktuotas pragmatinių ir karinio saugumo interesų. JAV kosmoso agentūra NASA septintajame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje turėjo beprecedentį finansavimą, kuris 1966 m. pasiekė net 4,4 proc. JAV federalinio biudžeto. Šiandien toks biudžetas atitiktų metinį Lietuvos bendrąjį vidaus produktą. JAV kosminė programa, kaip ir Sovietų Sąjungos, buvo supervalstybių tarpusavio varžybų išdava.
Jos varžėsi dėl prestižo, mokslinio ir technologinio dominavimo, bet svarbiausia – tobulino raketines technologijas, kurios liestų suduoti branduolinius smūgius bet kurioje pasaulio vietoje, potencialiai net iš kosmoso. Kosmoso lenktynių pabaiga sutapo su tarpkontinentinių balistinių raketų technologijos išvystymu.
Pasiekus šiuos tikslus kosminių programų biudžetai mažėjo, o vizijos apie žmogaus sugrįžimą į Mėnulį, ar bandymai planuoti misijas į kitas planetas buvo padėti į lentynas neribotam laikui. Protarpiais sužibdavo viltis dėl ambicingesnių žmonijos sugrįžimo į kosminę erdvę projektų, kuriuos skelbė JAV prezidentai: G.Bushas vyresnysis, G.Bushas Jaunesnysis, B.Obama. Nepaisant to, jie visi liko projektais, kurie negalėjo pakilti nuo žemės. Jiems trūko finansų ir politinių įsipareigojimų.
Žinant pirmųjų kosmoso lenktynių kontekstą sugrįžta viltis. Žmonijos žingsnius kosmose diktavo supervalstybių tarpusavio varžybos. Auganti Kinijos galia ir jos ambicijos kosmose yra susijusios ir su išsilaipinimu bei pasilikimu Mėnulyje – Mėnulio kolonizacija. Tai skatina daugiau dėmesio panašiems projektams skirti ir JAV. Kosmines programas JAV jau turi ne tik valstybės institucijos, bet ir privačios korporacijos ar atskiri investuotojai.
Deja, kitos valstybės negali ambicingiau dalyvauti naujose kosmoso lenktynėse. Indija – turi ambicingus planus, tačiau labai atsilieka technologiškai ir turima patirtimi. Ambicijas skelbia Rusija, tačiau jos programa tikėti sunku dėl nekompetencijos, korupcijos ir elementaraus apsileidimo. Tenka apgailestauti, kad Europos Sąjunga, nepaisant visų finansinių galimybių, turimų technologijų ir patirties, neturi jokios fantazijos ir didesnės ambicijos kosmoso srityje, kaip rodo vykstantys kosmoso politikos programos svarstymai.
Žvelgiant į kosmoso lenktynių kontekstą, atrodo, kad žmonijai trūksta šių programų svarbos suvokimo. Kosmines ambicijas apriboja geopolitinės vaizduotės trūkumas – vis dar žvelgiama į pasaulį per žemėlapio prizmę, o svarbiausia varžytis tik su pačiais savimi – tarp valstybių. Saugumą vis dar suvokiame tik per valstybių perspektyvą ir manome, kad didžiausią grėsmę mums kelia kitų valstybių intencijos. Atmetus branduolinį konfliktą ar nekontroliuojamą viruso sklaidą, didžiausią grėsmę visai žmonijai kelia ne politinės valstybių ambicijos, bet aplinkos pokyčiai (ugnikalnių išsiveržimai, klimato šilimas, tarša) ir kosminės jėgos.
Tik pamačius Žemę iš kosmoso buvo suprasta, kokia ji maža ir trapi, kaip reikia ją saugoti.
Didelis saulės žybsnis gali pasiųsti žmoniją į priešindustrinį amžių, į žemę nukritus didesniam meteoritui būtų sunaikinta gyvybė, o su meteoritais yra klausimas ne ar, bet kada tai nutiks? Kosmose įvykęs gama spinduliuotės pliūpsnis pasiųstų mirtiną radiacijos dozę ir galime būti visiškai tikri, kad bėgant laikui besiplečianti Saulė įkaitins žemės paviršių tiek, kad gyvybės egzistavimas joje taps negalimas. Bandymas „užsirakinti namuose“ ir bandyti spręsti Žemės problemas neapsaugos nuo nelaimių iš kosmoso. Astrofizikas Stephenas Hawkingas palygino žmonijos gyvenimą vienoje planetoje kiaušinių laikymui vienoje pintinėje. Jeigu kas nutinka pintinei visi kiaušiniai sudūžta, todėl racionaliausia politika kiaušinius padalinti į kelias pintines. Vienintelis būdas Žemėje užgimusiai gyvybei išlikti yra kosminės kelionės ir kolonizacija.
1990 m. kosminis aparatas „Voyeger-1“ (lt. Keliautojas-1) nufotografavo Žemės planetą iš 6 milijardų kilometrų atstumo – tai 40 kartų didesnis atstumas nei tarp Saulės ir Žemės. Šioje nuotraukoje Žemė tesudaro 0,12 pikselio 640 tūkstančių pikselių nuotraukoje. Taigi, iš tokio atstumo tikrai neatrodome tokie svarbūs ar įspūdingi, o „didieji politiniai sprendimai“ net kiek juokingi. Esame vieni ir niekas mumis nepasirūpins – turime tik vienas kitą.
Kosminės programos nėra pernelyg brangios, jeigu valstybės bendradarbiauja tarpusavyje. Žmogaus keliavimas kosmose visuomet bus rizika, bet visuomet atsiras naujų Kolumbų, Magelanų ar Zeng He. Žmonijos istoriją kūrė ne tie, kurie liko savame kaime, ir ne tie kuriuos tenkino tai ką turi, bet tie kurie keliavo, ieškojo, mąstė ir kūrė. Kosminės programos neprieštarauja problemų sprendimui čia – Žemėje.Naujos technologijos gali netgi paspartinti Žemės problemų sprendimą. Tik pamačius Žemę iš kosmoso buvo suprasta, kokia ji maža ir trapi, kaip reikia ją saugoti.
Anot astronomo Carlo Sagano „[Žemė] tai vieninteliai namai, kuriuos mes iki šiol žinojome“. Žmonijos atsiradimas žemėje nereiškia, kad jai lemta čia likti. Išgyvenimo instinktai turėtų natūraliai stumti ieškoti naujų pasaulių, kuriuose įsikurtų gyvybė atsiradusi Žemėje.
