Daktaras Guido Grosse'as, vadovaujantis projektui PETA-CARB ir dirbantis Alfredo Wegenerio institute Potsdame (Vokietija), 14 metų studijavo Arktį ir jos teritorijas, kurias kausto amžinas įšalas. Pasak jo, įšalas traukiasi, rašo horizon-magazine.eu.
Šylant žemei daugėja anglies dioksido
Manoma, kad įšalo žemėje esantis anglies dioksido kiekis yra toks pats, kaip ir atmosferoje šiuo metu.
Tie mėginiai, kuriuos mokslininkas gavo, yra iš tolimų regionų, kuriuos galima pasiekti tik su lėktuvais arba sniego automobiliais, ir nekelia abejonių, kad žemės amžinasis įšalas tirpsta.
Tai kenkia vietos infrastruktūrai ir gyvūnams. Tačiau daugiausia nerimo mokslininkams kelia Žemės paviršiuje esantys anglies dioksido židiniai.
„Įšalusią žemę galima laikyti šaldiklyje. Kai ją iš šaldiklio išimsite, įšalas pradės pūti“, – aiškina D.Grosse'as. Tuomet anglies dioksidas, kuris atsiranda puvimo metu, pateks į atmosferą ir taip dar labiau prisidės prie šiltnamio efektą sukeliančių dujų koncentracijos ir turės įtakos globaliniam atšilimui. Todėl yra galimybė, kad globalinis atšilimas vyksta greičiau, nei buvo numatyta Jungtinių Tautų tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos ataskaitoje.
Manoma, kad įšalo žemėje esantis anglies dioksido kiekis yra toks pats, kaip ir atmosferoje. Tačiau kiek tiksliai jo yra, nežino niekas. Regionuose, kur temperatūra yra vos žemiau užšalimo ribos, pažeidžiami yra keli metrai viršutinio grunto.
Šaltesnėse vietose giliau esantys ir senesni anglies dioksido židiniai sparčiai šyla aplink ežerus ir pakrantes. „Turime sužinoti, kiek anglies dioksido yra įšalo žemėje ir suvokti, kaip jis paveiks klimatą“, – sako D. Grosse'as.
Temperatūrą modeliuja algoritmais
Duomenys iš palydovų ir žemės jau yra gana tikslūs, kad jais remiantis būtų identifikuotas amžinojo įšalo atšilimo greitis. Amžinojo įšalo stočių aplink Šiaurės pusrutulį tinklo duomenys rodo, kad prieš 20 ar 30 m. prasidėjęs Amžinojo įšalo žemės atšilimas tęsiasi, o žemė šaltesniuose regionuose šyla greičiau, nei tuose, kur temperatūra siekia 0 laipsnių celcijaus.
Arkties stebėjimo stoties vadovas profesorius Terry Callaghanas sako, kad bendradarbiavimas tarp šalių buvo būtinas tam, kad sustiprinti supratimą apie problemą.
„Geležinės uždangos griūtis leido pirmą kartą vykdyti tarptautinius Arkties tyrimus“, – sako jis. Dabar mokslininkas koordinuoja daugiau nei 60 mokslinių stočių tinklą, besitęsiantį per tris žemynus.
Daktaras Stefanas Hagenmannas vadovauja sausumos hidrologijos grupei Makso Planko institute Hamburge (Vokietija). Jis kartu su kompiuterių modeliuotojais dirba tam, kad įvertintų, kokios įtakos amžinasis įšalas turės globaliniam atšilimui.
„Apskaičiuoti amžinojo įšalo žemės atitirpimą be galo sunku“, – sako S.Hagemannas. – Mums reikia sinergijos tarp nuotolinio vizualizavimo, lauko darbų ir kompiuterinių modelių.“
Kompiuterių modeliuotojai šias hipotezes įtraukia į savo algoritmus. Pasak D.Hagemanno, kaskart šie modeliai tampa vis tikslesni.
Įšalo žemėje snaudžia baisios ligos
Bendradarbiavimas tarp žemės tyrėjų ir biologų taip pat privedė prie tam tikrų išvadų kitose srityse. PERMATHREAT projektas tiria pavojų sveikatai, kurį gali sukelti tūkstančius metų įšalo žemėje prabuvęs anglies dioksidas.
„Įšalas turi DNR sekas iš 500 tūkst. metų senumo ligų“, – konstatuoja Uffeas Wilkenas iš „GeoGenetics“ centro Kompenhagoje (Danija).
„Įšalas turi DNR sekas iš 500 tūkst. metų senumo ligų“, – konstatuoja Uffeasas Wilkenas iš „GeoGenetics“ centro Kompenhagoje (Danija). – Mūsų laikų bakterija šiomis dienomis galėtų įtraukti šiuos genus ir paskleisti kitą bakteriją, dėl kurios dabar gyvenantys organizmai netektų imuniteto.
Tyrimo metu buvo nustatyta virusų ir ligų DNR ir yra rizika, kad jų DNR galėtų susimaišyti su dabarties bakterijų DNR. Tiesa, kol kas mokslininkai sako, kad tai tėra teorinės galimybės ir realios grėsmės tam nenumato.
Didžiausias tyrėjų atradimas ligi šiol buvo genetinės senovės augalų ir plaukuotų mamutų genų liekanos amžinajame įšale, kurios siekia 20 tūkst. metų. Dėl to, kad genai išlieka sveiki ilgiau nei kaulai, šie rezultatai paleontologams leido daryti išvadas apie gyvūnų migraciją ir išnykimą, kurie vyko Pleistosenco epochoje (prasidėjo 2,5 mln. m. Kristų ir baigėsi prieš 12 tūkst. metų. – red. past. )
Nesvarbu, ar amžinasis įšalas kėsinasi paskleisti užšalusių ligų DNR, ar atmosferą užtvindyti angies dioksidu, amžinojo įšalo šilimas yra problema, kurią reikia spręsti.
„Pasaulis yra ties nauju lūžiu“, – sako profesorius T.Callaghanas. – Tai yra pirmas kartas žmonijos istorijoje, kai ant žemės esanti gyvybės forma gali pakeisti klimatą. Tačiau kai kalbama apie elgesio pokytį, mes vis dar esame gyvuliai.“
