Neraminantis susitikimo fonas
Renginio atidarymo metu buvo paskelbti pasaulio meteorologijos organizacijos duomenys, kurie atskleidė, kad pastarieji aštuoneri metai buvo šilčiausi pasaulio istorijoje. Šiuo metu pasaulinė temperatūra yra net 1,15 laipsnio aukštesnė nei prieš šimtą metų. Tai reiškia, kad 2015 metais Paryžiuje priimtas klimato kaitos susitarimas neleisti žemės temperatūrai pakilti daugiau nei 1,5 laipsnio jau nebėra realus.
Toks greitas mūsų planetos šilimas, be abejo, turi neigiamų ir net katastrofiškų pasekmių. Ekstremalių gamtos reiškinių, tokių kaip sausros, potvyniai ar karščio bangos, skaičius sparčiai auga kartu su kylančia žemės temperatūra. JTO įspėja, kad temperatūrai kylant, gamtos stichijos taps vis dažnesnės ir jos šalių ekonomikoms bei gyventojams kainuos vis daugiau. Ir tai, žinoma, nenuteikia optimistiškai.
Konferencijos Šarm El Šeiche atidarymo metu taip pat buvo minimos neraminančios tendencijos dėl jūros lygio kilimo. 1993 m. jūros lygio kilimo tempas padvigubėjo, o vien per pastaruosius dvejus su puse metų sudarė 10 procentų viso jūros lygio kilimo nuo tada, kai buvo pradėti vykdyti matavimai iš palydovo.
Praradimai ir nuostoliai
Pirmą kartą COP istorijoje į oficialią dienotvarkę buvo įtraukta ir diskusija apie „praradimus ir nuostolius“. Kitaip tariant, šis terminas tapo raginimu turtingoms šalims finansuoti ne tik neturtingų šalių patiriamą žalą dėl gamtos stichijų, bet taip pat ir perėjimą prie žaliosios energetikos.
Šiais metais šis klausimas tapo dar aktualesnis, o jį paženklino daugybė ekstremalių gamtos reiškinių, įskaitant Pakistaną nuniokojusius potvynius, kurie šaliai pridarė nuostolių už maždaug 40 milijardų eurų.
Tiesa, dar praėjusiais metais turtingosios šalys nepalaikė idėjos bent iš dalies finansuoti neturtingų šalių patiriamos žalos dėl klimato kaitos. Visgi, šiemet diskusija dėl šio finansinio mechanizmo, kuriuo siekiama, kad didžiosios pasaulio ekonomikos galėtų padėti besivystančioms šalims kovoti su gamtos stichijų padariniais bei sumažinti jų priklausomybę nuo iškastinio kuro, yra vienas iš svarbiausių COP27 aspektų. Tačiau reikia paminėti, kad nors pristatyta schema būtų pakankamai didelė paskata, greitas jos įgyvendinimas kol kas atrodo mažai tikėtinas.
Didžioji dalis anglies dvideginio emisijų yra sukuriama turtingųjų šalių, o taip pat didžiųjų ir sparčiai augančių pasaulio ekonomikų – tokių kaip Indija ir Kinija. Tuo tarpu neturtingosios šalys, ypatingai Afrikoje, jau dabar jaučia katastrofiškus klimato kaitos padarinius. Tad kompensacinis mechanizmas neturtingoms šalims, kurios didžiąja dalimi net nėra atsakingos už klimato kaitą, atrodo suprantamas.
Greitkelis į pragarą?
JT generalinis sekretorius António Guterres savo kalboje sakė: ,,Mes esame greitkelyje į klimato pragarą, laikydami koją ant akceleratoriaus pedalo“.
Iš tiesų, šiemet optimizmo nėra daug, verčiau atvirkščiai − anglies dvideginio emisijų kiekis pasaulyje kyla, žemės temperatūra šyla, o gyventojams bei verslams tenka atremti vis aršesnes gamtos stichijas.
Visgi, galime išskirti ir vieną optimizmo teikiantį ženklą. Panašu, kad istorinis ir nuo pat pramonės revoliucijos laikų egzistavęs ryšis tarp ekonomikos bei anglies dvideginio emisijų augimo pagaliau nutrūko. Tai reiškia, kad galime turėti ekonomikos augimą, bet tuo pačiu metu ir gebėti sumažinti anglies dvideginio kiekį atmosferoje. Ir tą pasiekė jau daugiau nei 30 šalių visame pasaulyje.
Ir nors vis dar negalime pasigirti dideliais laimėjimais klimato kaitos srityje, visgi šis pasiekimas mažinant CO2 emisijų išmetimą teikia optimizmo, kad greitkelyje į pragarą bent jau sumažinsime greitį.
Kokių sprendimų galime tikėtis
Viso pasaulio dėmesį prikaustantis COP27 susitikimas tik dar kartą primena, kad kovoje su klimato kaita darome vis dar gerokai per mažai, ir toks aukščiausio lygio pasaulio lyderių susitikimas iliustruoja kovos su klimato kaita svarbą.
Visgi, tikėtis lūžio po šio susitikimo nevertėtų. Panašu, kad bendro pasaulio šalių sutarimo ir priemonių šiuo klausimu dar reikės palaukti. O kol kas itin svarbu šioje kovoje toliau ieškoti sprendimų nacionaliniu lygmeniu – daugiau investuoti į atsinaujinančią energetiką, įgyvendinti žiedinės ekonomikos principus. Kitaip sakant, siekiant, kad žaliosios ekonomikos pokytis įvyktų greičiau, rimto požiūrio į klimato kaitos iššūkius visų pirma turime reikalauti iš savęs pačių.
Žinoma, trumpuoju laikotarpiu Europos progresą kol kas stabdo ir energijos krizė – visiems šiuo metu labiau rūpi išaugusios kainos, o ne anglies dvideginio emisijos. Visgi žvelgiant vidutiniu laikotarpiu, ši krizė turės ir teigiamų pasekmių – Europos šalims pavyks greičiau pereiti prie atsinaujinančių energijos išteklių pagamintos energijos.
