Nors tai ir skamba kaip mokslinė fantastika, tačiau naujoji teorija gali paaiškinti daugelį neatitikimų kvantinės mechanikos srityje, kurie šimtmečius trikdė fizikus.
Jungtinė Griffiths ir Kalifornijos universitetų mokslininkų grupė iškėlė hipotezę, kad, užuot vystęsi savarankiškai, gretimi pasauliai vienas kitą veikia atostūmio jėga. Tokia sąveika gali paaiškinti keistą dalelių elgesį mikroskopiniame lygmenyje.
Gravitaciją Visatoje galimai formuoja plonos, vibruojančios stygos. Šie dariniai – tai paprastesnėje Visatoje vykstančių įvykių hologramos.
Pirmą kartą multivisatos teoriją pasiūlė Hughas Everettas, kuris teigė, kad kvantinės dalelės gebėjimą vienu metu užimti dvi būsenas galima paaiškinti abiejų būsenų egzistavimą skirtingose visatose.
Kitas garsus šios teorijos šalininkas – profesorius Juanas Martinas Maldacena tvirtina, kad egzistuoja devynios kosmoso ir viena laiko dimensijos. Pagal jį, duomenys apie tūrinius kūnus, pavyzdžiui, žmones ar kometas, slypi plokštumoje, kuri yra „realioji“ mūsų Visatos versija, o visa, ką matome, tėra hologramos atmintyje saugomi parametrai.
Iki šio dešimtmečio keistosios teorijos patikrinti niekas nedrįso, tačiau neseniai japonų mokslininkų sudaryti matematiniai modeliai įrodė, kad tai gali būti tiesa ir gravitaciją Visatoje galimai formuoja plonos, vibruojančios stygos. Šie dariniai – tai paprastesnėje Visatoje vykstančių įvykių hologramos.
„Paralelinių visatų kvantinėje mechanikoje idėja atsirado dar 1957 metais, – sakė Griffith universiteto fizikos profesorius Howardas Wisemanas. – Pagal ją kiekvienoje Visatos atšakoje yra keletas naujų visatų. O jose realizuotos visos įmanomos galimybės, pavyzdžiui, kai kuriose iš jų dinozaurus nužudęs asteroidas aplenkė Žemę, o kitose Australija buvo kolonizuota portugalų“.
Multivisatos šalininkai tvirtina, kad kvantiniai reiškiniai kyla iš universalios atostūmio jėgos, susidarančios tarp „greta“ esančių pasaulių. Būtent atostūmio jėga ir skatina šių pasaulių gyvenimams klostytis skirtingomis tėkmėmis. Mokslininkai tiki, kad kai kurie iš pasaulių yra beveik identiški mūsiškiui, tačiau dauguma labai skirtingi. Vis dėlto, jie visi yra vienodai realūs ir turi tiksliai apibrėžtas savybes.
