Vienas jo apsisukimas užtrunka ne keletą valandų (kaip būdinga tokiems objektams), o 11 parų. Anot astronomų, taip gali būti todėl, kad „2010 WG9“ veikiausiai yra dvinarė sistema, sudaryta iš dviejų aplink bendrą masės centrą besisukančių kūnų. Objektas atskrieja iš Saulės sistemos srities, apie kurią astronomai žino nepaprastai mažai – iš Žemės kosminiams aparatams kol kas nepasiekiamo už 1–2 šviesmečių plytinčio Orto debesies.
„2010 WG9“ yra transneptūninis (už Neptūno debesies esantis) objektas, kuris dėl kažkokių priežasčių buvo išstumtas iš Orto debesies. Šis driekiasi už visų Saulės sistemos planetų, asteroidų ir kometų orbitų – netgi tūkstantį kartų toliau. Sferinio pavidalo ledinių kūnų lukštas gaubia Saulės sistemą atstumu, apie kurio įveikimą (net jei tai būtų tik kosminis zondas) žmonija kol kas gali tik pasvajoti. Manoma, kad Orto debesį sudaro Saulės sistemos formavimosi liekanos.
Apie Orto debesį žinome nepaprastai mažai. Ištyrinėję atklydusį Orto debesies egzempliorių galėtume daugiau sužinoti ir apie jo giminaičius, – sako D.Rabinovicas.
Nesunku įsivaizduoti, kokį pagyvėjimą astronomų bendruomenėje sukėlė iš tokios tolimos kaimynystės į Saulės sistemą tarsi kalnas pas Mahomedą atklystantis svečias. Dar viena palanki aplinkybė yra ta, jog „2010 WG9“ nesiruošia lėkti arti Saulės – astronomai apskaičiavo, kad šis keistas kūnas į Saulės sistemą įskries ne giliau nei Urano orbita.
„Planetologams šis dangaus kūnas yra tikras Šventasis Gralis, – džiūgauja būsimuosius objekto stebėjimus Arxiv.org straipsnyje pristatantis Kornelio universiteto astronomas Davidas Rabinowitzas. – Mes turėsime galimybę stebėti nuo Saulės sistemos susiformavimo laikų nepakitusį planetoidą.“
Žinoma, gali kilti klausimas – ar tik ne kometos atklysta iš Orto debesies? Taip, kometos – jas iš ledinių kūnų lukšto išstumia gravitaciniai neramumai. Tačiau stebėti kometas būna nepaprastai sudėtinga, nes jų branduolius paprastai gaubia ryškiai švytintys dujų ir dulkių kamuoliai.
Be to, kometos priartėja gerokai arčiau Saulės, o tai reiškia, kad priešistorinis jų paviršius tirpsta, garuoja ir neišlieka.
Nors vidinėje Saulės sistemos dalyje klaidžioja netikėtai daug Orto debesies kūnų, tokio, kurį būtų palanku stebėti ir kuris būtų išsilaikęs toks, koks susiformavo, iki šiol nebuvo pavykę rasti. „2010 WG9“ negaubia nei dujos, nei dulkės, o didžiąją savo milijardus metų trukusio gyvenimo šis kūnas praleido toliau nei už tūkstančio astronominių vienetų (atstumų nuo Žemės ligi Saulės; 1 AV lygus maždaug 150 mln. km). Šis objektas arčiau kaip Urano orbita niekados nepriartės.
Jeilio universiteto astronomai „2010 WG9“ stebėjo dvejus metus ir fotografavo jį naudodami įvairius šviesos spindulių filtrus – mėlynos spalvos, regimosios šviesos, raudonos šviesos ir infraraudonos šviesos filtrus. Paaiškėjo, kad planetoido paviršius – gana lopiniuotas. Spalvų kitimas jo paviršiuje gali reikšti įdomių dalykų. Pavyzdžiui, mažas „2010 WG9“ skersmuo (apie 100 metrų) leidžia manyti, kad jame negali būti metano ledo (kokio gausu nykštukinėje planetoje Plutone), tad visai įmanoma, kad dalis šio objekto paviršiaus gali būti nusėta susidūrimo liekanomis. Anot D.Rabinowitzo, astronomai kol kas spalvų variacijos paaiškinti negali.
Kitas dar įdomesnis atrasto kūno parametras – itin lėtas jo sukimasis aplink savo ašį. Daugelis transneptūninių objektų aplink savo ašį apsisuka per keletą valandų. „2010 WG9“ vieną apsisukimą atlieka net per 11 parų! Labiausiai tikėtina, kad į Saulės sistemą įskriejantis kūnas yra dvinaris.
D.Rabinowitzo tvirtinimu, kitas „2010 WG9“ tyrinėjimų etapas – stebėti jį didžiaisiais teleskopais, galbūt ir kosminiu teleskopu „Hubble“. Viliamasi, kad tuomet pavyks nustatyti spalvų pokyčių priežastis ir išsiaiškinti, ar kūnas išties dvinaris. Be to, kūno stebėjimai leistų šį tą išsiaiškinti ir apie Orto debesį.
„Apie Orto debesį žinome nepaprastai mažai, – neslepia D.Rabinowitzas. – Kiek objektų ten yra iš viso? Kokio jie dydžio? Kaip susiformavo? Ištyrinėję atklydusį Orto debesies egzempliorių galėtume daugiau sužinoti ir apie jo giminaičius.“
