Tyrinėjant pelių modelius paaiškėjo, kad itin smulkios ore esančios dalelės gali patekti į plaučius, pereiti į kraują ir galiausiai įsiskverbti į smegenis.
Kai toksinai patenka į neurologinį audinį, imuninei sistemai daug sunkiau juos išvalyti. Autoriai nustatė, kad ore esančios dalelės smegenyse išsilaiko ilgiau nei bet kuriame kitame pelės kūno organe, rašo „Science Alert“.
Kol kas neaišku, ar toks pat efektas egzistuoja ir žmonių organizme, tačiau išvados leidžia manyti, kad jei dalelės yra pakankamai mažos, jos gali praslysti pro smegenų kraujotakos barjerą – kontrolinį tašką, kuris paprastai neleidžia pavojingiems tirpikliams ir kitiems kenksmingiems kraujo komponentams pasiekti centrinės nervų sistemos.
Anksčiau mokslininkai manė, kad smulkios kietosios dalelės negali prasiskverbti pro smegenų kraujotakos barjerą. Buvo manoma, kad dalelės į smegenis patenka per nosį arba žarnyno nervines ląsteles, kurios yra tiesiogiai susijusios su centrine nervų sistema.
„Šis darbas atskleidžia naują ryšį tarp įkvepiamų dalelių ir jų judėjimo po organizmą“, – aiškino aplinkos nanomokslininkė Iseult Lynch iš Birmingemo universiteto Jungtinėje Karalystėje.
Pastaraisiais metais lėtinis oro taršos poveikis didžiuosiuose miestuose siejamas su neurouždegimu ir kognityvinių funkcijų silpnėjimu, net ir jauniems žmonėms. Kai kurie pažeidimai labai panašūs į Alzheimerio ligą, kuri taip pat siejama su smegenų kraujotakos barjero nesandarumu.
„Taigi, šie tyrimo rezultatai suteikia eilę įrodymų, įrodančių taršos kietosiomis dalelėmis keliamą riziką [centrinei nervų sistemai] ir paaiškinančių egzogeninių dalelių poveikio kelią nuo įkvėpimo iki smegenų“, – rašė autoriai.
