Plaučius naujojo koronaviruso sukeliama liga paveikia labiausiai – itin sunkių simptomų spektras yra ganėtinai platus. Vienas iš šių simptomų yra plaučių uždegimas, kai plaučiuose dėl uždegiminių procesų susidaro nedideli oro maišeliai, prisipildantys skysčio. COVID-19 sukeliamas plaučių uždegimas dažniausiai apima abu plaučius. Jeigu pažeidžiama nemaža plaučių tūrio dalis, žmonėms tampa sunku įsisavinti pakankamą deguonies kiekį, tampa būtina gydyti juos ligoninėje.
Kitas sunkus plaučių simptomas – ūmus respiracinio sutrikimo sindromas (angl. ARDS, Acute respiratory distress syndrome), dar vadinamas „šlapiais plaučiais“. Šis labai greitai plintanti uždegimas apimta plaučių sritis. Žmonės, kuriems pasireiškia šis sindromas, ne šiaip hospitalizuojami – jiems gana dažnai reikalinga mechaninė plaučių ventiliacija ir gydymas intensyvios terapijos skyriuje, dažniausiai gydymas trunka ganėtinai ilgą laiką.
Kitas, daugumai kvėpavimo takus paveikiančių virusų mažiau įprastas, COVID-19 poveikis organizmui yra ryškus kraujo krešumo padidėjimas plaučių ir kitų organų smulkiosiose kraujagyslėse.
Kaip tiksliai virusas pažeidžia plaučius
Nors ir sunkiai persirgus COVID-19 plaučiai gali susigrąžinti įprastinę funkciją, pacientai taip pat gali patirti įvairių sunkumo lygių ilgalaikę žalą.
SARS-CoV-2 virusas į kvėpavimo takų ląsteles patenka prisijungęs prie ląstelių paviršiaus baltymo – angiotenziną konvertuojančio fermento 2 (ACE2). Tai yra transmembraninis (ląstelės vidų su išore jungiantis) baltymas. Kai įvyksta viruso susijungimas su ACE2, kai kurių žmonių organizmai į viruso ataką sureaguoja itin stipriu ir audringu imuniniu atsaku (kyla vadinamoji „citokinų audra“) ir suaktyvėjusiu kraujo krešėjimu. Dėl šių procesų taip pat padidėja plaučių ląstelių pažeidimai.
Organizmas viruso pažeistas ląsteles pakeičia randiniu audiniu, jis yra kietas, nelankstus ir nefunkcionalus, dėl to pasireiškia būklė, vadinama plaučių fibroze – ji nustatoma kai kuriems COVID-19 persirgusiems pacientams ir labiau tikėtina tiems pacientams, kurių ligos eiga buvo sunkesnė. Dėl plaučių fibrozės žmonės dūsta vykdydami net tokius paprastus veiksmus, kurie iki ligos jiems buvo visiškai nesudėtingi ir lengvai atliekami. Manoma, kad nuo plaučių fibrozės bent iš dalies galėtų apsaugoti vaistiniai preparatai, mažinantys randėjimą.
Kadangi liga aktyviai plisti pradėjo tik prieš pusmetį, medicinos tyrėjai kol kas negali užtikrintai atsakyti, kaip ilgai trunka šis plaučių surandėjimas po infekcijos, tačiau manoma, jog poveikis gali būti ilgalaikis ir plaučių funkcija ilgainiui netgi gali prastėti. Dėl to medikams būtina itin atidžiai stebėti sunkiai sergančių COVID-19 pacientų būklę.
Tačiau šį bei tą apie COVID-19 pasekmes galima spręsti apie kitų koronavirusų – pirmojo SARS ir MERS – ilgalaikį poveikį sveikatai.
Žinome, kad SARS gali sukelti plaučių fibrozę, o didelės apimties SARS ir MERS pacientų tyrimas parodė, kad praėjus pusmečiui po išrašymo iš ligoninės SARS ir MERS pacientų plaučių funkcija buvo susilpnėjusi, dėl ko sumažėjo ir jų fizinės veiklos galimybės. Tačiau stebint tuos pačius pacientus praėjus 15 metų po ligos buvo nustatytas jų plaučių funkcijos pagerėjimas, o atlikus tyrimą kompiuteriniu tomografu plaučiuose buvo matoma mažiau pažeidimų. Vienas iš ankstyvųjų COVID-19 persirgusių pacientų sveikimo tyrimų parodė, kad ir šios ligos buvusiųjų pacientų būklė pagerėja per kelias savaites po išrašymo iš ligoninės.
O kaip kiti organai?
COVID-19 gali žaloti ir kitas organizmo dalis: nuo kelias savaites trunkančių nespecifinių simptomų iki inkstų, širdies, virškinimo trakto, nervų sistemos ir krešėjimo sistemos pakitimų. Kai kuriuos ligos simptomus galimai iš dalies sukelia krešuliai, susidarantys smulkiosiose kraujagyslėse, kurios maitina pažeidžiamus organus. Taip pat tikėtina, kad liga gali paveikti ir psichinę sveikatą.
Ne ką mažiau svarbus ir ligos poveikis bendrai pacientų fizinei būklei. Žmonės, kuriems reikalinga ilgalaikė plaučių ventiliacija, netenka reikšmingos raumenų masės dalies, todėl net po to, kai jų plaučiai pradeda veikti be pagalbos, jų kūnas būna labai silpnas.
O žmonės, kurių fizinės jėgos ištekliai ir taip buvo riboti (pvz., yra vyresnio amžiaus), gali „iškristi iš rikiuotės“ net ir po santykinai nesunkios COVID-19 ligos eigos. Liga gali sumažinti jų gebėjimą gyventi nepriklausomai, o į tai būtina atsižvelgti reabilitacijos ir socialinės rūpybos funkcijas atliekančioms institucijoms.
Nuo ligos aktyvaus plitimo pradžios praėjo tik pusė metų, todėl kol kas per anksti užtikrintai sakyti, kaip ilgai truks bet kurių ilgalaikių COVID-19 pasekmių šalinimas ir ar tos pasekmės apskritai kada nors išnyks. Neatsakytų klausimų dar yra daug. Kuriems pacientams grėsmė patirti ilgalaikes pasekmes yra didžiausia? Kaip nuo tų pasekmių apsisaugoti? Būtent į tokius klausimus bandys atsakyti mokslinis tyrimas, pavadintas COVIDENCE UK, kurio vykdytojai kviečia dalyvius – ir sirgusius COVID-19, ir kontrolinius (nesirgusius).
Nors yra žinoma, kad didžioji dalis pacientų, persirgusių COVID-19, visiškai pasveiks, labai tikėtina, kad bus ir nemažai žmonių, kurie dėl ARDS patirs plaučių fibrozę bei ilgalaikį plaučių pažeidimą. Daugelis šių pacientų bent kur laiką bus labai silpnos būklės, kai kuriems papildomo deguonies reikės netgi po išrašymo iš ligoninės. Tokių asmenų ilgalaikės sveikatos apsaugos ir slaugos poreikių užtikrinimas bus dar vienas nemenkas iššūkis valstybėms, kurioms SARS-CoV-2 smogė skaudžiausiai.