Neatrasta vieta
Nardytojai, tyrinėdami dumblėtą upės dugną, ištraukė šimtus figūrėlių, šventyklų varpų, įrankių, veidrodžių, monetų ir keramikos dirbinių, praneša „Live Science“. Jie taip pat rado auksinių kardų rankenų ir aukso bei rubino žiedų, raižytų indų ir vyno ąsočių bei povų formos fleitų.
Visi radiniai perša vieną išvadą: mokslininkai aptiko dingusį, bet kadaise buvusį turtingą ir galingą uostą vandenyno prekybos kelyje tarp Rytų ir Vakarų – Šrividžajos (hind. Srivijaya) miestą.
Karaliaus valdoma Šrivadžaja kontroliavo Malakos sąsiaurį nuo XIX a. vidurio iki 1025 m., kai karas su Indijos Čolų dinastija palaužė miesto valdžią. Nuo tada Šrividžajos įtaka sumažėjo, nors, pasak istorikų, prekyba joje tęsėsi dar du šimtmečius.
Šiandien apie Šrividžajos šlovės laikus neliko beveik jokių pėdsakų, išskyrus blizgančius artefaktus, kuriuos narai ištraukė iš upės. Tiesa, upėje ir aplink ją niekada nebuvo atliekami oficialūs archeologiniai kasinėjimai, o artefaktai parduodami privatiems kolekcininkams pasaulinėje antikvarinių daiktų rinkoje.
Tai reiškia, kad net ir tada, kai iškyla artefaktai, pagaliau nurodantys Šrividžajos vietą, beveik nėra jokių fizinių įrodymų apie tai, koks ten buvo kasdienis gyvenimas, „Live Science“ komentavo Seanas Kingsley, jūrų archeologas ir žurnalo „Wreckwatch“, kuriame jis neseniai rašė apie dingusią Aukso salą, redaktorius.
Vandens pasaulis
Ankstesniuose archeologiniuose tyrimuose Palembange, Indonezijoje, šiuolaikiniame Sumatros mieste, esančiame netoli tos vietos, kur kadaise buvo įsikūrusi Šrividžaja, aptikta tik nedidelių užuominų apie kadaise turtingą uostą: mūrinių šventyklų ir keletas užrašų.
Daugiausia informacijos apie miestą gauta iš užsieniečių, kurie rašė apie savo keliones į šį miestą: pirkliai ir svečiai aprašė pasaulį, kuris priminė „Žiedų valdovo“ ir J.K.Rowling kurtus fantastinius pasaulius.
Keliautojai rašė apie ugnikalnius, iš kurių veržiasi dūmai ir ugnis, gyvates, ryjančias žmones, papūgas, kurios moka imituoti hindi, graikų ir arabų kalbas, ir gerai ginkluotus jūreivius. Šie pasakojimai leidžia susidaryti įspūdį apie paslaptingą vietą, tačiau dažnai yra sensacingi ir mažai atskleidžia kasdienį uostamiesčio gyvenimą.
Pasak prancūzų archeologo Pierre-Yves Manguin 2006 m. ataskaitos, X a. Šrividžajos valdovas mokėjo už budistų šventyklų statybą Kinijoje ir Indijoje. Miesto duoklės Kinijai taip pat byloja apie jo turtus, tiek vietinius, tiek įgytus prekybos būdu: miestas davė dramblio kaulo, krištolo statulėlių, kvepalų, perlų, koralų ir raganosių ragų, rašoma Australijos nacionalinio jūrų archeologijos kompetencijos centro 2019 m. paskelbtoje ataskaitoje.
Šrividžąja turėjo nepaprastai turtingų vietinių gamtos išteklių, sakė S.Kingsley, įskaitant tokius geidžiamus augalus kaip sandalmedis ir kamparas. Be to, buvo ir aukso – natūraliai susiformavusių jo telkinių, išplaunamų Musi upėje.
Kaip tokia turtinga civilizacija galėjo išnykti be pėdsakų? Viena iš galimų prielaidų yra ta, kad Šrividžają daugiausia sudarė mediniai statiniai, pastatyti tiesiai ant upės kranto. Toks vandens pasaulio architektūros stilius dar ir šiandien matomas kai kuriose Pietryčių Azijos upėse. Namai statomi ant plaustų ir surišami į savotišką plaukiojantį miestą. Taigi, pasak tyrėjo, didžioji dalis miesto statinių per kelias kartas būtų supuvę, gal tik likę keli stulpai ir kelmai.
Taip pat gali būti, kad miesto vietą palaidojo geologinis įvykis, galbūt susijęs su Sumatros ugnikalnių veikla, sakė Kingslis.
Šrividžajos dingimas
Ženklai, kad Musi upė gali slėpti Šrividžajos paslaptis, pirmą kartą pasirodė 2011 m., kai statybininkai iš Musi upės pradėjo kasti smėlį dideliems statybos projektams. Kartu su smėliu pasirodė blizgantys artefaktai, todėl daugelis vietos darbininkų ir žvejų ėmė dirbti narais ir tyrinėjo upės dugną.
Nuo 2011 iki 2015 m. Džakartos antikvarinių daiktų rinkoje pasirodė daugybė artefaktų, kurie, tikėtina, datuojami Šrividžajos klestėjimo laikotarpiu, rašoma „Live Science“.
Išparduodant daiktus dalimis iš jų atimamas kontekstas, todėl juos sunku tirti. Tačiau nesant sistemingų akademinių ar vyriausybinių pastangų saugoti vietovę, kai kuriuos artefaktus supirkinėjo atsidavę kolekcininkai, kurie stengėsi juos išsaugoti kartu.
2019 m. Australijos ataskaitoje daugiausia dėmesio skiriama australų poros Darrello Johno Kitchenerio ir Heny Kustiarsih keramikos kolekcijai. Keramika pasakoja apie glaudžius ryšius su Kinija – upėje rasta kinų keramikos, datuojamos jau 800-aisiais ir tik 1800-aisiais metais.
Pasak S.Kingsley, sistemingiems kasinėjimams Musi upėje yra didelių kliūčių. 2000-ųjų pradžioje Indonezija sulaukė tarptautinės kritikos po to, kai buvo aptiktos ir parduotos dvi didelės IX ir X a. laivų nuolaužos.
Susirūpinę archeologai ragino artefaktus saugoti kartu – reaguodama į pasipriešinimą, vyriausybė pasiliko apie 10 proc. artefaktų ir 2010 m. paskelbė povandeninės archeologijos moratoriumą.
Dėl moratoriumo ir bendro Indonezijos kultūros paveldui skirtų išteklių trūkumo oficialūs archeologiniai tyrimai Musi upėje būtų sunkiai įmanomi. Deja, moratoriumas neapsaugojo upėje gulinčių lobių.
„Tai paskutinė didžioji dingusi civilizacija, apie kurią niekas nėra girdėjęs“, – sakė S.Kingsley. „Yra pareiga ją išgelbėti nuo užmaršties“.
