Leidinys „Live Science“ aiškina, kad į klausimą galima iš dalies atsakyti cheminiais terminais. JAV Atominės veiklos reguliavimo komisija savo svetainėje skelbia, kad uranas būna kelių skirtingų rūšių (izotopų). Visoms joms būdingas identiškas protonų kiekis (92), tačiau branduolyje esančių neutronų kiekis gali skirtis. Dažniausiai sutinkama urano „rūšis“ yra uranas-238. Jo branduolyje yra 146 neutronai. Žemėje visuose natūraliuose urano šaltiniuose šis izotopas sudaro 99,3 proc. visos urano masės.
Tačiau atominėms elektrinėms (ir atominėms bomboms) toks uranas nėra tinkamas. Tankios urano-238 sankaupos neleidžia prasidėti branduolinėms atominėms reakcijoms.
Iki 90 proc. ribos, nuo kurios uranas vadinamas „ginkluotei tinkamo prisodrinimo“, iraniečiams dar labai, labai toli.
Antrasis pagal dažnumą urano izotopas yra uranas-235, sudarantis apie 0,7 viso natūraliai randamo urano masės ir turintis 143 neutronus branduolyje. Ir šis uranas grandininėms reakcijoms vykdyti yra tinkamas. Kai vyksta grandininė reakcija, vienas urano branduolys skyla į lengvesnių atomų branduolius bei išskiria neutronus. Tie neutronai paskatina kitų urano branduolių skilimą, šio proceso metu paskleidžiant dar daugiau neutronų. Taip gaunama gana stabili reakcijos „grandinė“, kurios metu išsiskiria ir milžiniški energijos kiekiai.
Tuo tarpu urano sodrinimas – tai procesas, kurio metu siekiama išrūšiuoti urano izotopus mėginyje taip, kad galutiniame produkte 235 izotopo procentinė dalis būtų didesnė nei natūraliai randama. Urane, prisodrintame iki 3,67 proc. yra 3,67 proc. urano-235. Prisodrinus iki 4,5 proc. mėginyje būna 4,5 urano-235. Ir taip toliau.
Taigi, ar Iranas, viršijęs sutartą urano sodrinimo ribą, jau kelia grėsmę ir reikšmingai priartėjo prie atominės bombos sukūrimo?
Nė kiek ne.
Kaip skelbia naujienų agentūra „Associated Press“, 4,5 proc. prisodrinimo uranas yra pakankamas, kad būtų tinkamas naudoti visiškai taikiuose, jau aktyviuose Bushehro atominės elektrinės reaktoriuose. Tačiau iki 90 proc. ribos, nuo kurios uranas vadinamas „ginkluotei tinkamo prisodrinimo“, iraniečiams dar labai, labai toli.
Urano sodrinimas iki 90 procentų yra neįtikėtinai sudėtingas techninis iššūkis. Tam reikėtų pastatyti didžiulį galingų, sudėtingų centrifugų masyvą. Jeigu domitės tarptautinėmis arba technologijų naujienomis, tikriausiai esate girdėję apie virusą „Stuxnet“ – manoma, kad šis kompiuterinis kenkėjas nuo 2009 iki 2011 metų sugadino apie 1000 iranietiškų urano sodrinimo centrifugų Natanze – apie 10 proc. visos iraniečių turėtos urano sodrinimo įrangos.
Centrifugos yra labai įprastas, laboratorijose labai dažnai sutinkamas įrankis. Jos įsuka medžiagos mėginį aplink centrinę ašį, generuojant centrifuginę jėgą. Veikiant šiai jėgai sunkesnės medžiagos atsiskiria nuo lengvesnių.
Tačiau standartinės laboratorinės centrifugos nė iš tolo nepakanka urano-235 atskyrimui nuo urano-238. Abiejų izotopų masės yra labai panašios, tačiau nėra identiškos. O natūralaus urano mėginyje urano-235 būna labai jau nedaug.
Norint sodrinti uraną, jo mėginį visų pirma reikia išgarinti. Tuomet gautas dujas reikia galingomis pramoninėmis centrifugomis įsukti tiek, kad du izotopai atsiskirtų, o vėliau iš dujų vėl reikia išgauti uraną.
Pavyzdžiui, amerikiečiai, gamindami savo 62 kg svėrusią bombą „Little Boy“, kurią 1945 metais numetė ant Hirošimos, sunaudojo net 10 proc. viso nacionalinio energijos išteklių kiekio. Pradinis urano kiekis, reikalingas tos bombos gamybai, buvo 3600 kilogramų. Sodrinimo gamyklą statė 20 000 žmonių, o vėliau joje dirbo 12 000 žmonių.
Iš esmės nėra neįmanoma, kad ilgainiui Iranas prisodrintų pakankamai didelį kiekį urano iki ginkluotei tinkamo lygio. Tačiau 4,5 proc. ribos pasiekimas nėra netgi reikšmingo dydžio žingsnis ta kryptimi. Iranas grasino prisodrinti uraną iki 20 procentų – tai jau būtų rimčiau, tačiau vis dar labai toli nuo bomboms tinkamo urano. Todėl dabar kyla klausimas, ar atominio susitarimo laužymas, kurį pradėjo JAV, ir toliau didins įtampą visame pasaulyje.
