„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Iš komos pabudęs Harvardo neurochirurgas tikina pabuvojęs rojuje

Neurochirurgas Ebenas Alexanderis, kuris anksčiau dėstė Harvardo medicinos mokykloje, manė, kad žmonių patirtys, kuomet jie tikina palikę kūną, yra haliucinacijos. Tačiau kartą pats pabuvojęs komoję jis ėmė tikinti, kad pomirtinis gyvenimas iš tiesų egzistuoja.
Durys
Durys / Fotolia nuotr.

Jo ištrauka iš knygos „Dangaus žemėlapis“ („The Map Of Heaven“) atskleidžia potyrius ir išgyvenimus. Kviečiame susipažinti: 

"Kai buvau mažas, mane įvaikino viena šeima. Augdamas biologinių tėvų neprisiminiau. Nežinojau, kad turiu biologinę seserį Betsę. Po daugelio metų aš pradėjau ieškoti savo biologinės šeimos, tačiau Betsė jau buvo mirusi. Tačiau aš su ja susipažinau. Atsidūręs komoje.

Mano mokslinės žinios neleido abejoti, kad pomirtiniai patyrimai ir panašūs dalykai tėra haliucinacijos. O tada savo kailiu patyriau ir įsitikinau, kad smarkiai klydau.

Prieš pradėdamas pasakoti šią istoriją, noriu pasakyti, kad esu mokslininkas. Visą gyvenimą tyrinėjau smegenis. Mano patėvis buvo neurochirurgas, aš nutariau sekti jo pėdomis ir pats tapau neurochirurgu bei Harvardo medicinos mokyklos dėstytoju.

Nors formaliai esu krikščionis, pacientų pasakotas dvasines patirtis visada vertindavau skeptiškai. Mano mokslinės žinios apie smegenis neleido abejoti, kad pomirtiniai patyrimai, angelų intervencijos ir panašūs dalykai tėra haliucinacijos, kurias sukelia vienokios ar kitokios smegenų traumos.

O tada pačiomis dramatiškiausiomis aplinkybėmis savo kailiu patyriau ir įsitikinau, kad smarkiai klydau. Prieš šešerius metus vieną rytą prabudau kamuojamas didžiulio galvos skausmo. Po kelių valandų aš atsidūriau komoje: atsisakė funkcionuoti mano neokortkesas (naujausia evoliucijos eigoje susiformavusi smegenų žievės dalis, kontroliuojanti mąstymo procesus).

Youtube kadras/Atsibudęs iš komos Ebenas Alexanderis ėmė pasakoti regėjęs rojų
Youtube kadras/Atsibudęs iš komos Ebenas Alexanderis ėmė pasakoti regėjęs rojų

Tuo metu aš buvau Lynchburgo ligoninės Virdžinijos valstijoje (JAV) darbuotojas. Atvykęs į darbą, tučtuojau nuskubėjau į priimamąjį. Gydytojai nustatė, kad man meningitas, kurį sukėlė reta E coli bakterijos atmaina nugaros smegenų skystyje, ėdanti mano smegenų ląsteles it rūgštis. Šansai, kad liksiu gyvas, buvo artimi nuliui.

Tapau vegetacinės būklės, atsidūriau gilioje komoje – mano smegenyse išsijungė visi aukštesnieji psichiniai procesai. Jokių sąmoningumo pėdsakų nerodė ir smegenų skenavimas – mano smegenys visiškai nebefunkcionavo. Vis dėlto mano psichinis identitetas (vidinis „aš“) toliau egzistavo ir neigė visas mokslo tiesas bei dėsnius.

Gilioje komoje praleidau septynias dienas. Per tą laiką mano sąmonė aplankė (kitaip tariant, aš pats mintimis aplankiau) daugybę pasaulių – kiekvienas jų buvo vienas už kitą ypatingesnis. Tai buvo mano kelionė kitapus fizinio pasaulio – išmatavimuose, kurių aš nelaikiau įmanomais.

Tūkstančius metų ne tik paprasti mirtingieji, bet ir šamanai, mistikai pasakoja apie trumpus, nuostabius nežemiškų pasaulių patyrimus. Aš toli gražu nesu pirmas žmogus, atradęs, kad sąmonė egzistuoja ir be kūno.

Tačiau mano atvejis unikalus tuo, kad aš, kiek liudija moksliniai duomenys, esu vienintelis asmuo, šiuos pomirtinius pasaulius lankęs tada, kai mano smegenų žievė visiškai nebefunkcionavo. Apie tai bylojo kas minutę smegenų būklę fiksuojanti medicininė įranga. Ji neužfiksavo nė žymelės, bylojančios apie mano smegenų aktyvumą. Neurologijos mokslo žodžiais tariant, mano psichinė kelionė vyko visai ne mano galvoje, ne smegenyse.

Daugeliui mokslininkų tokį pareiškimą priimti būtų labai sunku. Mano patirti dalykai visiškai griauna jų pasaulėžiūrą. Vienintelė vieta, kurioje mano išgyvenimus suprato ir priėmė – bažnyčia. Tiesa, net ir nuoširdžiausi bažnytinių vargonų akordai ar spalvingiausi vitražai mano aplankytų Rojaus pasaulių vaizdus ir garsus atspindi labai blankiai.

O dabar apie tai, ką aš patyriau komoje – mano kelionės po Rojų žemėlapis.

Po nepakeliamo skausmo priepuolio atsidūriau komoje ir po truputį pradėjau justi, kad esu primityvioje, pirmykštėje būsenoje – tarsi būčiau užkastas po žeme. Vis dėlto tai buvo ne įprasta žemė – aplink save jutau, o kartais girdėjau ir regėjau, kitas būtybes.

Jausmas buvo dvejopas: mane kaustė siaubas, tačiau tuo pat metu jutau kažkokią ramybę ir žinojimą. Jaučiausi, tarsi visada buvau šios pirmapradės tamsos dalis.

Manęs dažnai klausia: „Ar tai buvo pragaras?“ Nemanau. Man atrodo, pragaras turėtų būti šiek tiek interaktyvesnis. O ten patyriau absoliutų pasyvumą. Tuo momentu visiškai išgaravo iš galvos suvokimas, ką reiškia būti žmogumi. Tačiau viena svarbi mano asmenybės dalis tuo metu smarkiai plušėjo – smalsumo jausmas. Man buvo smalsu, įdomu. Mane griūte užgriuvo klausimai – kas? kaip? kur? Tačiau jokių atsakymų nesulaukiau.

Po tam tikro laiko, nors negaliu pasakyti, kiek jo praėjo, viršuje iš lėto pasirodė šviesa. Ji gyvai liejosi sidabru ir auksu. Tai buvo kažkokia apskrita būtybė, skleidžianti nuostabią, pasakišką muziką – aš ją pavadinau Besisukančia Melodija. Šviesa vėrėsi tarsi plyšys anglies juodumo audekle. Pajutau, kad aš keliauju per tą plyšį. Atsidūriau vešliame žaliuojančiame slėnyje, kur į krištolo tyrumo ežerėlius leidosi krioklių vanduo. Ten buvo rausvi ir balti debesys. Už jų – iki juodumo mėlynas dangus.

Labai aiškiai suvokiu, kaip beprotiškai skamba mano pasakojimas, ir visiškai suprantu tuos, kurie negali tuo patikėti. 

Tas pasaulis nebuvo miglotas. Jis buvo labai aiškus, apčiuopiamas, gyvas – kaip kepto viščiuko kvapas, kaip nuo poliruoto mašinos stogo atsispindintis saulės spindulys. Ir užburiantis tarsi pirmoji meilė.

Labai aiškiai suvokiu, kaip beprotiškai skamba mano pasakojimas, ir visiškai suprantu tuos, kurie negali tuo patikėti. Kaip ir daugelis dalykų gyvenime, jie atrodo neapsakomai tolimi ir nerealūs. Bet tik kol pats to nepatiri. Ten augo medžiai, driekėsi laukai, mačiau gyvūnų, žmonių. Buvo vandens – tekėjo upėmis, liejosi lietumis. Virš vandens telkinių kilo rūkas, vandenyje plaukiojo žuvys.

Vanduo, kaip ir anksčiau justa žemės tamsybė, buvo kažkodėl labai seniai žinomas. Tarsi regėčiau preciziškai tikslias nuostabiausių per gyvenimą matytų vandens telkinių kopijas, bylojančias, koks gyvas yra šis vanduo. Žvilgsniui taip ir magėjo skverbtis į tą vandenį kuo giliau. Tas vanduo atrodė tyresnis ir skaidresnis už viską, ką man buvo tekę iki tol patirti. Stovėjau ir grožėjausi okeanais ir Amerikos upėmis – pradedant Karolinos paplūdimiais, baigiant šalies vakarų upokšniais. Staiga visi šie vandens telkiniai man pasirodė esą primityvesnės versijos – mažesnieji gyvojo vandens broliai ir seserys. 

Nenoriu sumenkinti per gyvenimą matytų jūrų, ežerų, audrų. Tiesiog dabar visą Žemėje esantį vandenį matau ir suvokiu iš naujos perspektyvos. Naujai dabar suvokiu ir visas gamtos grožybes. 

Ten, Rojuje, viskas atrodo ryškiau, gyviau, intensyviau – ir tuo pat metu lengviau, tarsi medžiaga ten būtų mažesnio tankio. Rojus yra neaprėpiamas, įvairus, gyvenamas – kaip Žemė. Tačiau, nepaisant tos įvairovės, nebuvo to jausmo, kad aname pasaulyje yra KITI. Šis jausmas toks būdingas mūsų pasauliui: kiekviena būtybė yra viena, atskira ir tiesiogiai beveik arba visiškai nesusijusi su ją supančiais dalykais, objektais. 

Rojuje niekas nėra vienišas, atskirtas. Ten nėra svetimų. Nėra atribotųjų. Ten viskas yra viena. Suvokiau save kaip protingą taškelį ant drugio sparno – tarp miriadų kitų drugių. Mačiau kerintį aksominį melsvai juodą dangų, pilną žemyn smingančių auksinės šviesos tvyksnių. O tarp debesų kamuolių regėjau angelų chorus. 

Chorai giedojo himnus – tokius, kokiems žemiškieji neprilygsta nė iš tolo. Skambėjo visa tai tiesiog kolosaliai – ta muzika persmelkė mane kiaurai. Į viena susijungė visi mano jausmai. Regėjimas ir klausa nebuvo atskiri jutimai. Aš visą tą kerintį spektaklį tuo pat metu ir mačiau, ir girdėjau, ir jutau.

Net ir iki to momento, kai pradėjau klausti savęs, kas tos būtybės, supratau, kad muziką jos skleidžia, nes jos negali sulaikyti savyje taip, kad kiti negirdėtų. Tai buvo tyro džiaugsmo muzika. Toms būtybėms to džiaugsmo slėpti ir tramdyti savyje nebereikėjo – jį galėjai įkvėpti pilnus plaučius ir niekada jo nebeiškvėpti.

Kad patirtum tą muziką, pakako į ją įsijungti. Tai ir buvo Rojaus vienovė – girdėti garsą reiškė būti jo dalimi. Viskas ten buvo susiję – tarsi neįtikėtinai sudėtingame persiško kilimo rašte. O aš skriejau tuo kilimu. 

Virš dangaus matėsi neaprėpiami didesnių visatų toliai – juos pavadinau "anapus sferos". Aš toliau kilau, kol pasiekiau Šerdį, Esmę – giliausią dieviškąją šventovę. Be galo juodą, tačiau perpildytą nenusakoma, besąlygiška meile.

Ten aš susidūriau su neapsakomai galinga, visa žinančia dievybe, kurią vėliau pavadinau Om – kaip tik toks garsas skambėjo tame pasaulyje. Ten patyriau tokį gilumo ir grožio pajautimą, kad tiesiog nesugebėčiau to perteikti žodžiais. 

Visos šios kelionės metu mane lydėjo. Tai buvo nepaprastai graži moteris, kuri iš pradžių irgi kaip žinojimo taškelis ant drugio sparno. Tos moters iki šiol niekad nebuvau matęs ar sutikęs. Nežinojau, kas ji tokia. Tačiau jos buvimas gydė mano širdį taip, kaip niekad nemaniau esant įmanoma. Jos veidas buvo nepamirštamas. Akys giliai mėlynos, skruostikauliai išsišovę. Jos veidą supo medaus rusvumo plaukai.

Ten, Rojuje, viskas atrodo ryškiau, gyviau, intensyviau – ir tuo pat metu lengviau, tarsi medžiaga ten būtų mažesnio tankio. Rojus yra neaprėpiamas, įvairus, gyvenamas – kaip Žemė.

Ji vilkėjo laisvą, valstietišką drabužį, kuris buvo nepaprastai spalvingas – indigo mėlynumo, blyškiai melsvas su pasteliniais apelsinų ir persikų atspalviais. Kai ji pažvelgė į mane, pajutau tokį emocijų antplūdį, kad net jei per visą mano gyvenimą nebūtų įvykę nieko gero, jį nugyventi vis tiek būtų buvę verta. Vien dėl to, kad pamatyčiau tas akis ir tą žvilgsnį. 

Tai nebuvo romantiška meilė. Nebuvo ir draugystė. Tai buvo gerokai daugiau, nei būtų galima įvardinti kokia nors mūsų pasaulio meilės forma. Neištardama nė žodžio ji pranešė man, kad aš esu mylimas, kad manimi rūpinamasi ir kad visata yra dar neaprėpiamesnė, geresnė ir nuostabesnė, nei kada būčiau įsivaizdavęs.

Buvau nepakeičiama vienovės dalis (kaip ir visi mes). Visas mano liūdesys ir baimė tebuvo pasekmė to, kad kažkaip sugebėjau pamiršti šią svarbiausią iš visų tiesų. Jos žinutė nuvilnijo manimi tarsi vėjo dvelksmas. Sunku tai perteikti žodžiais, tačiau esmė buvo tokia: "Tu esi mylimas ir branginamas – per amžius. Tau nereikia nieko bijoti. Nėra nieko, ką galėtum laikyti savo klaida.

Tas jausmas buvo neapsakomas.

Tuo tarpu čia, Žemėje, aš komoje praleidau septynias paras. Nerodžiau gyvybės ženklų, nebuvo jokių požymių, kad man geriau. Gydytojai sprendė, ar verta palaikyti mano gyvybę medicinos aparatais. Ir staiga aš atgavau sąmonę. Plačiai pravėriau akis – aš grįžau. Nė trupučio negalėjau prisiminti savo ankstesnio gyvenimo, tačiau labai gerai prisiminiau, kur ką tik buvau. 

Man visko teko mokytis iš naujo: kas aš, kur aš. Po daugybės dienų ir savaičių, lėtai, tarsi ramios snaigės, pamažu sugrįžo ir mano prisiminimai. Žodžius ir kalbą prisiminiau po kelių valandų ir dienų. Klausantis su meile ir labai kantriai pasakojančių artimųjų ir draugų, prisiminiau ir senesnius dalykus.

Per aštuonias savaites visiškai atsistatė mano mokslo žinios – taip pat ir tos, kurias įsisavinau prieš du dešimtmečius. Prisiminiau viską. Tas visiškas išgijimas atrodo kaip stebuklas, kurio šiuolaikinė medicina negali paaiškinti.

Tačiau dabar aš buvau ir esu visai kitas žmogus. Tai, ką mačiau ir patyriau keliaudamas be kūno, neišgaravo tarsi sapnai ar haliucinacijos. Tai liko. Be kita ko, man iš sąmonės niekaip neblėso tos moters nuo drugio sparno vaizdinys.

Praėjus keturiems mėnesiams po to, kai grįžau iš komos, el. pašto dėžutėje radau laišką fotografiją. Man siuntė informaciją apie kadaise pateiktą užklausą dėl biologinės mano šeimos. Vienas giminaitis atsiuntė mano sesers Betsės fotografiją – sesers, kurios nė nenumaniau kada nors turėjęs. Kai ją išvydau, mane ištiko šokas. Tai buvo veidas moters, kurią regėjau ant drugio sparno. Tą akimirką manyje įvyko kažkoks lemtingas virsmas, lūžis. Toji nuotrauka buvo patvirtinimas, kurio man taip reikėjo. Tai buvo įrodymas, kad mano patyrimai buvo tikri.

Aš grįžau į įprasto gyvenimo vėžes, tačiau dabar esu visai kitas žmogus. 

Aš atgimiau. 

Ir kaip netrukus pareikšiu visam pasauliui, aš tikrai esu vienas tų, kurie trumpam matė gyvenimą anapus ir ten slypinčius stebuklus."

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs