Žurnalistai nustatė, kad asmeniniai duomenys tapo pačia vertingiausia skaitmeninio amžiaus preke – ja urmu prekiavo pačios galingiausios Silicio slėnio bendrovės.
Naudos buvo visiems: „Facebook“ vartotojų duomenų bazė plėtėsi milžinišku greičiu, todėl pajamos iš reklamos augo tarsi ant mielių. Duomenų pirkėjai į savo produktus diegė funkcijas, kurios didino jų patrauklumą visuomenei. „Facebook“ vartotojai įgijo galimybę palaikyti ryšį ne tik socialiniame tinkle, tačiau ir su žmonėmis, besinaudojančiais skirtingomis platformomis bei pačiais įvairiausiais įrenginiais.
Tačiau faktas lieka faktu: „Facebook“ visiškai beatodairiškai dalinosi savo 2,2 mlrd. vartotojų asmens duomenimis – turtu, kurį valdė be jokios išorinės kontrolės ir be jokio skaidrumo.
Todėl, pavyzdžiui, „Microsoft Bing“ paieškos varikliui buvo suteikta teisė matyti iš esmės pilną „Facebook“ naudotojo draugų sąrašą be naudotojo sutikimo, o „Netflix“ ir „Spotify“ paslaugos netgi turėjo prieigą prie asmeninių socialinio tinklo naudotojų žinučių.
„Amazon“ turėjo leidimą gauti vartotojų vardus ir jų kontaktinę informaciją per jų draugus, o „Yahoo“ buvo leista matyti draugų sukurtų socialinio tinklo įrašų srautą – ir visa ši abejotino teisėtumo veikla buvo vykdoma dar šių metų vasarą, nors socialinio tinklo atstovai viešai melavo, kad tokiais duomenimis dalintis liautasi prieš keletą metų.
Privatumo skandalai tapo šių metų „Facebook“ kasdienybe: kovą išaiškėjo, jog politinių konsultacijų bendrovė „Cambridge Analytica“ neteisėtai naudojosi „Facebook“ duomenimis kuriant įrankius, kurie buvo panaudoti balsavimuose dėl Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš Europos Sąjungos bei JAV prezidento rinkimuose 2016 metais. Socialinio tinklo vadovas Markas Zuckerbergas, balandį viešai atsiskaitinėjęs JAV valdžiai, tikino, kad prieiga prie tokių duomenų panaikinta dar prieš keletą metų ir dabar „Facebook“ „visiškai kontroliuoja viską“, kuo vartotojai dalinasi socialiniame tinkle.
Tačiau „New York Times“ gauti dokumentai ir pokalbiai su maždaug penkiomis dešimtimis „Facebook“ darbuotojų bei verslo partnerių tapo įrodymu, jog būta įmonių, kurios buvo „lygesnės už lygias“ ir turėjo išskirtinę prieigą prie vartotojų duomenų. Tie patys dokumentai verčia kelti klausimą, ar „Facebook“ tikrai laikėsi 2011 m. JAV Vertybinių popierių komisijos nurodymo nebeleisti dalintis vartotojų duomenimis be jų aiškaus sutikimo.
Žurnalistų gauti duomenys rodo, kad išskirtinę prieigą prie privačių vartotojų duomenų gavo daugiau nei 150 įmonių – elektroninės parduotuvės, pramogų svetainės, automobilių gamintojai, žiniasklaidos korporacijos. Visos sutartys, kurių seniausios buvo pasirašytos 2010 metais, galiojo ir 2017-aisiais, o kai kurios jų galiojo net ir šiais metais.
„Facebook“ atstovai tikina, jog nė viena iš šių partnerysčių neprieštarauja Vertybinių popierių komisijos nurodymams – esą, įpareigojimas laikytis „Facebook“ privatumo reikalavimų buvo perleistas partneriams. Ir nurodė, kad jokių įrodymų, kad partneriai sutarties sąlygų nesilaikė, nėra. Tačiau pripažino, jog kai kurios partnerystės buvo valdomos netinkamai ir tam tikros įmonės turėjo prieigą prie asmeninių duomenų ilgą laiką po to, kai jos atsisakė paslaugų bei funkcionalumų, kuriems šių duomenų reikėjo.
Anot „Facebook“ duomenų privatumo priežiūros vadovo Steve'o Satterfieldo, socialinis tinklas neprašė savo vartotojų sutikimo leisti jų duomenis perleisti verslo partneriams, nes „Facebook“ šiuos partnerius traktavo kaip savo pačių tąsą – kaip paslaugų teikėjus, leidusius vartotojams palaikyti ryšį su savo draugais. Jokiems kitiems tikslams, esą, šios asmeninės informacijos naudoti nebuvo leidžiama.
Tiesa, duomenų privatumo apsaugos ekspertai nėra patenkinti tuo, kad kai kuriems partneriams „Facebook“ taikė išimtinius reikalavimus ir skeptiškai vertino įmonės atstovų teiginius, įvertinus tai, kad tarp šių išskirtinių partnerių buvo ir įrenginių gamintojų, ir mažmeninės prekybos bendrovių, ir interneto paieškos paslaugų teikėjų.
„Vienintelis bendras vardiklis – kad šios partnerystės teikė naudą bendrovei: leido vystytis ir augti kryptimis, kurios anksčiau buvo neprieinamos“, – sakė buvęs Vertybinių popierių komisijos vyr. technikas Ashkanas Soltani.
A.Soltani ir trys kiti buvę komisijos vartotojų apsaugos skyriaus darbuotojai tvirtino, jog šios duomenų dalijimosi sutartys veikiausiai yra nesuderinamos su komisijos ir socialinio tinklo 2011 metų sutarimu.
„Tai tiesiog yra leidimas trečiosioms šalims rinkti vartotojų duomenis be jų informavimo ir sutikimo. Nesuprantu, kaip toks duomenų rinkimas be sutikimo apskritai gali būti pateisinamas“, – sakė Vertybinių popierių komisijos Vartotojų apsaugos skyriui anksčiau vadovavęs Davidas Vladeckas.
Dėl nesibaigiančių duomenų privatumo apsaugos klaidų šiais metais „Facebook“ akcijų vertė smarkiai krito – kontrolinį socialinio tinklo akcijų paketą valdantis M.Zuckerbergas yra daugiausiai „nuskurdęs“ turtingiausių pasaulio žmonių sąrašo atstovas (jo turtas, kai kuriais duomenimis, per šiuos metus susitraukė net 15 mlrd. JAV dolerių). Smulkesnieji akcininkai reikalauja, kad M.Zuckerbergas, nesugebėjęs užtikrinti tinkamos vartotojų duomenų apsaugos, užleistų vadovaujančias pozicijas kitiems asmenims. Įsiutę socialinio tinklo naudotojai pradėjo #DeleteFacebook judėjimą. Akcininkai neslepia savo nusivylimo.
„Nemanau, kad teisėta įsitraukti į duomenų dalijimosi partnerystes, kai vartotojas, kurio duomenimis dalinamasi, nėra tam iš anksto suteikęs leidimo. Niekas neturėtų pasitikėti „Facebook“, kol jie nepakeis savo verslo modelio“, – sakė vienas iš ankstyvųjų „Facebook“ investuotojų Rogeris McNamee.
Asmeninių duomenų vertę parodo JAV Interaktyviųjų reklamų biuro ataskaita: joje tvirtinama, kad 2018 m. sandorių, kuriais įsigyjami ir apdorojami asmeniniai vartotojų duomenys, bendra apimtis bus arti 20 mlrd. JAV dolerių.
O didžiausi pardavėjai šioje rinkoje yra „Facebook“ ir jų pagrindiniai konkurentai „Google“ – šios įmonės, sukaupusios išskirtines žinias apie kiekvieno savo vartotojo kasdienį gyvenimą, tapo dominuojančiais interneto reklamų rinkos veikėjais.
Tiesa, „Facebook“ niekada vartotojų duomenų nepardavinėjo atvirai ir akivaizdžiai – taip būtų pernelyg rizikuojama sukelti visuotinį vartotojų pasipiktinimą ir parodyti konkurentams, kaip pasipelnyti iš pačios pieningiausios interneto karvės. Bet vidiniai įmonės dokumentai rodo, kad tai, ką darė „Facebook“, nuo tiesioginio duomenų pardavimo skiriasi tik formaliomis detalėmis: „Facebook“, siekdami naudos sau, suteikė kitoms įmonėms prieigą prie socialinio tinklo duomenų.
Pirmąsias partnerystes „Facebook“ užmezgė dar ganėtinai ankstyvoje įmonės egzistavimo stadijoje. M.Zuckerbergas buvo įsitikinęs, kad tai padės socialiniam tinklui neatsilikti nuo to laikmečio poreikių, taip pat apsaugos nuo konkurencijos. Visi verslo partneriai, integravę „Facebook“ duomenis į savo interneto produktus, padėjo vykdyti socialinio tinklo plėtrą, pritraukdavo naujų vartotojų, paskatindavo juos leisti daugiau laiko feisbuke ir padidindavo pajamas iš reklamos. O „Facebook“ savo ruožtu gaudavo kritiškai svarbią informaciją iš savo partnerių.
Partnerystės buvo tokios svarbios, kad dėl jų derėdavosi paties aukščiausio lygio socialinio tinklo vadovai – kartais net pats M.Zuckerbergas ir jo „dešinioji ranka“ Sheryl Sandberg. Ir nors apie daugelį šių partnerysčių, kaip apie faktą, būdavo viešai skelbiama, susitarimų detalės paprastai būdavo konfidencialios.