Tyrimui vadovavęs Tarptautinės meldinės nendrinukės apsaugos grupės pirmininkas, daugiau nei 20 metų šios rūšies apsauga besirūpinantis dr. Martinas Flade sako: „Tyrimas buvo labai sėkmingas. Iki šiol neturėjome tokių kokybiškų duomenų, tokios didelės imties. Manau, kad šie rezultatai gerai atspindi bendrą situaciją ir jie yra nepaprastai įdomūs bei svarbūs siekiant užtikrinti šios rūšies išlikimą mūsų planetoje“.
Meldinių nendrinukių žiemavietes saugo politinė suirutė
Tyrime taip pat dalyvavęs Baltijos aplinkos forumo direktorius Žymantas Morkvėnas taip pat džiausiasi kokybišku tyrimu ir apibendrina rezultatus: „Galima teigti, kad didžioji dalis Lietuvos ir šiaurinės Baltarusijos meldinių nendrinukių žiemoja Vidinėje Nigerio deltoje – didžiuliame ežerų ir salų komplekse sausringoje Sahelio vietovėje, centriniame Malyje – ir jos prieigose. Remiantis ankstesniais tyrimais, Malyje taip pat žiemoja ir meldinės nendrinukės iš vakarų Baltarusijojs bei centrinės Ukrainos. Taigi, panašu, jog Malis – svarbiausia žiemavietėms valstybė. Malonus sutapimas, kad Malio vėliavos spalvos – tokios pat kaip Lietuvos, tačiau kiti dalykai nėra tokie smagūs. Malyje politinė padėtis vis dar nestabili, todėl kažkokie rimtesni gamtosaugos darbai sunkiai įmanomi. Visgi, esant nestabilumams šalyje, mažai tikėtina, jog vardan greitos ekonominės naudos kažkas imsis naikinti šlapynes, tad nendrinukėms tai gali būti bent laikinas išsigelbėjimas.“
Nepaaiškinamos lietuviškų nendrinukių klajonės
Dr. M.Flade atkreipė dėmesį į dvi išskirtines lietuviškų nendrinukių klajones, kurias mokslininkams kol kas sunku paaiškinti. Vienas paukštis iš Alkos polderio (Šilutės raj.) liepos pabaigoje, neaišku kokių motyvų vedinas, nuskrido tiesiai į Baltarusijoje esančią Serveč pelkę (apie 400 km), pabuvo ten apie 10 dienų, tada grįžo į Alkos polderį ir tada, kaip ir kiti paukščiai, patraukė į žiemavietes Afrikoje. Kita lietuviška nendrinukė prie Afrikos krantų pasirinko visai kitą kelią, nei kiti lietuviški ir baltarusiški paukščiai. Ji patraukė į priešingą pusę – apskrido Atlaso kalnus iš rytų, nesustodama tiesiai kirto Sacharos dykumą ir apsistojo šiaurės Nigerijoje – beveik 1000 km toliau į rytus, nei kiti paukščiai. Grįžo ši keliauninkė panašiu keliu – nesustodama perskrido Sacharą, sustojo ilgesniam poilsiui Alžyre, netoli Viduržemio jūros ir tada – atgal į Lietuvą.
Visoje Europoje reikia dar daugiau tinkamos kokybės buveinių
Analizuodami gautus duomenis, lygindami su kitais tyrimais gamtininkai pastebėjo, kad meldinės nendrinukės tiek pavasarį, tiek rudenį blaškosi visoje Europoje, tikėtina, ieškodamos sau tinkamų buveinių.
„Lietuviškos nendrinukės skrendą į Baltarusiją, baltarusiškos – į Lietuvą, pavasarį Baltarusijos paukščiai blaškosi po visą šalį, perskridinėja gana didelius atstumus, matyt, lankydamiesi keliose alternatyviose visose, bet visi susirenka ten, kur buvo sugauti praėjusiais metais. Manome, kad dalis paukščių vis tik lieka kitose vietose. Berods 2019 m. Biebžos nacionaliniame parke, Lenkijoje, buvo sugauta ten tais metais gyvenusi nendrinukė, bet prieš metus ji kaip vietinė buvo žieduota mūsų šalyje, Žuvinto biosferos rezervate. Dalis naujausiame tyrime dalyvavusių paukščių, žinoma, galėjo žūti, bet dalis, tikriausiai perėjimo laikotarpiui apsistojo kitose vietose, kur jų niekas negaudė ir nestebėjo. Šitas perskridinėjimas ir galimas „nusėdimas“ kitose teritorijose sutampa su visais iki šiol darytais genetiniais tyrimais, nes jų rezultatai rodė, kad genetinės izoliacijos nėra, genų įvairovė tirtose populiacijose pakankamai didelė. O tai leidžia atmesti mokslininkų, jog meldinių nendrinukių populiacijos nyksta dėl galimo genetinės įvairovės nykimo,“ – turimus rezultatus detaliau komentuoja Baltijos aplinkos forumo ornitologas Gintaras Riauba.
Pasak gamtininkų, tiek šis perskridinėjimas, tiek dideli migracijos atstumai gali reikšti, jog didžiausia rūšies nykimo problema vis dar yra tinkamų buveinių trūkumas tiek Lietuvoje, tiek Europoje. „Tai, kad rudens migracijos metu paukščiai labai greitai praskrenda visą Europą ir ilgesnius sustojimus daro tik pusiaukelėje – Ispanijoje ar Prancūzijoje –, rodo arba tai, kad tinkamų buveinių trūksta visoje Europoje, arba tai, kad meldinės nendrinukės yra itin ištvermingas paukštis ir jam dažniau sustoti pailsėti nereikia,“ – aiškina G. Riauba.
Tyrimui pasitelkti specialūs prietaisai, atrodantys kaip kuprinėlės
Kadangi nendrinukė – labai mažas paukštis, GPS siųstuvų, realiu laiku fiksuojančių paukščio buvimo vietą, jai uždėti negalima. Jie per sunkūs – trukdytų paukščiui. Todėl mokslininkai naudojo vokiečių specialiai pagamintus geolokatorius, panašius į kuprinę. Jie lengvučiai – sudaro vos apie 2 proc. bendros nendrinukės kūno masės, todėl paukščiams judėti prietaisai visiškai netrukdo – uždėjus geolokatorių paukščiai lengvai nuskrenda, jaučiasi laisvai.
Šie geolokatoriai fiksuoja saulės šviesą. Norint sužinoti paukščio maršrutą, kitais metais paukštį reikėjo pagauti dar kartą, nuimti geolokatorių ir jame sukauptus duomenis apdoroti specialia programine įranga, atlikti analizę. Geolokatorius yra 1 euro cento monetos dydžio ir sveria apie 0,4 g.
Geolokatoriais pasipuošė 60 paukščių, net 30 proc. jų pavyko rasti po metų
Specialiais geolokatoriais Lietuvoje buvo sužymėti paukščiai iš pamaryje plytinčių Alkos polderio ir Kliošių kraštovaizdžio draustinio (Tyrų), o Baltarusijoje – iš Serveč pelkės. Iš viso mokslininkai šiuos prietaisus uždėjo 60 paukščių, o po metų jiems pavyko atgauti jų net 18 (30 %). Įvertinę, jog panašių paukščių mirtingumas žiemojant yra apie 40 %, mokslininkai tikėjosi atgauti daugiausiai 12 geolokatorių (20 proc.). Anksčiau Baltarusijoje ir Ukrainoje atlikto geolokatorių tyrimo metu buvo sugauti 8 paukščiai iš 46 pažymėtų (tik 17 proc.). Taigi, naujausiame tyrime pasiektas rezultatas gerokai pranoko lūkesčius.
Geolokatorių tyrimą atliko Tarptautinės meldinės nendrinukės apsaugos grupė, veikianti organizacijoje „BirdLife International“. Lietuvoje geolokatorių tyrimą vokiečių mokslininkams padėjo įgyvendinti specialistai iš Baltijos aplinkos forumo, Ventės rago ornitologinės stoties, Žuvinto biosferos rezervato ir Kuršių nerijos nacionalinio parko.
