Dešrelėms tirpinti naudojome laboratorinio lygio skrandžio rūgštį su fiziologine druskos rūgšties koncentracija ir fermentu pepsinu, kuris stipriausiai veikia kūno temperatūroje, tad „virškinimo“ procesą dvi valandas vykdėme kūno temperatūrą palaikančiame termostate – tikrame skrandyje kietas maistas užsilaiko apie tris valandas, nors jo šalinimas iš skrandžio į dvylikapirštę žarną prasideda jau maždaug po valandos.
Po dviejų valandų termostate nei rūgštis, nei fermentai beveik nepaveikė dešrelės formos ir struktūros – ji kaip buvo šiek tiek „guminė“, tokia ir liko.
Bet kodėl taip nutiko?
Galima būtų spėti, kad pieniškose dešrelėse, skirtingai nei vištienoje, mėsos baltymai nebeatlieka struktūros palaikymo funkcijos. Tas vaidmuo perleistas krakmolui. Tad netgi jeigu dešrelės baltymai šiek tiek aptirpo, ką galima suprasti iš nestipriai drumzlino tirpalo su skrandžio rūgštimi.
Žinoma, eksperimentas laboratorijoje ir tai, kas nutinka gyvame organizme – gerokai skirtingi dalykai, o virškinimas skrandyje yra tik vienas iš daugelio virškinimo etapų, tad daryti išvados, kad dešrelės yra nevirškinamas maistas, jokiu būdu negalima – visų pirma, prieš dešrelėms patenkant į skrandį, mes jas sumalame dantimis, taip padidindami virškinimo reakcijų paviršių.
Be to, iš skrandžio maistas keliauja į dvylikapirštę žarną, kur vyrauja visiškai kitokia virškinimo aplinka nei skrandyje ir daugiausia smulkinami riebalai. Vėliau žarnynu keliaujančią masę pabaigia doroti bakterijos, o mūsų organizmas per žarnų sieneles pasisavina jau iki molekulių lygmens suskaidytas maistines medžiagas.
