Šio dešimtmečio pradžioje bunkerius pradėjo lankyti ne tik šikšnosparniai, bet ir savanoriai mokslininkai, stebintys šių skraidančių žinduolių populiaciją. Tačiau gana greitai jų dėmesį patraukė ir kiti bunkerių gyventojai – milžiniškas kiekis mažųjų miško skruzdėlių (Formica polyctena), kurios be jokios karalienės ar miško aplinkai būdingų patogumų įstrigo pačiame bunkeryje.
Kai ši kolonija buvo surasta 2003 metais, joje jau buvo iki milijono darbininkių. Ir keletas milijonų negyvų skruzdžių liekanų. Daugintis šios skruzdės neturėjo jokių galimybių – jų populiacija augo tik dėl nelaimingų atsitikimų, kurių niekada netrūko.
Bunkerio lubose yra įtaisytas surūdijęs ventiliacijos vamzdis, jungiantis tamsų požemį su viršuje esančiu grynu miško oru. Ir visai netoli ventiliacijos vamzdžio išėjimo įsikūrė milžiniškas skruzdėlynas. O ventiliacijos vamzdžiui prarūdijus kai kurios skruzdės pradėjo kristi žemyn, į bunkerį.
„Visiškoje tamsoje skruzdės pasistatė skruzdėlyną, kurį prižiūrėjo kiaurus metus“, – 2016 m. publikuotame tyrime rašė mokslininkai, pažymėję, kad bunkerio skruzdėlių kolonija yra nė iš tolo nepanaši į visavertį skruzdėlyną.
Skruzdžių išgyvenamumo kraštutinės sąlygos yra kai kurių entomologų pagrindinė darbo sritis. Tad jie ne vienerius metus važinėjo į šią branduolinių raketų bazę ir susižavėję stebėjo, kaip ši izoliuota vien iš karių sudaryta populiacija išgyveno ir netgi didėjo nepaisant to, kad neturėjo nei šviesos, nei šilumos, nei aiškaus maisto šaltinio.
Bet dabar mokslininkams aiškėja, kodėl bunkerio skruzdėlės neišgaišdavo nuo bado: jos maitindavosi į tokią pačią nelaimę patekusiais giminaičiais.
Maisto šaltinio ieškantys mokslininkai iškart įtarė, kad į bunkerį įkritusios skruzdėlės ėmėsi kanibalizmo: tokioje nepatogioje vietoje, neskaitant visiškai atsitiktinių ir retai pasitaikančių žiurkių arba šikšnosparnių gaišenų, vienintelis kalorijų šaltinis buvo tos pačios skruzdėlės. Be to, yra žinoma, kad kilus teritoriniams skruzdžių karams ir sumenkus maisto ištekliams šios rūšies atstovai maitinasi savo kritusiais bendražygiais.
Norėdami patvirtinti savo įtarimus mokslininkai surinko kritusių skruzdėlių kūnus iš kelių „kapinių“, kurias rado bunkeryje. Atidžiai išanalizavę 150 skruzdėlių kūnų liekanų jie pastebėjo, kad didžiojoje jų dalyje (93 proc.) buvo įkandimo žymių ir išgraužtų skylių.
Anot autorių, tai yra akivaizdus ženklas, kad vyko masinis lavonų vartojimas, o bunkeryje praktiškai nebuvo jokių kitų gyvūnų, kurie galėtų palikti tokias žymes.
„Bunkerio kolonijos išlikimas ir augimas per daugelį metų, nesusilaukiant jokių palikuonių, buvo įmanomas dėl nuolatinio naujų darbininkių srauto iš aukščiau esančio skruzdėlyno ir dėl skruzdėlyno draugų liekanų sankaupos. Lavonai buvo neišsenkantis maisto šaltinis, kuris iš esmės leido išgyventi įstrigusioms skruzdėms tokiose sąlygose, kurios visais atžvilgiais buvo nepalankios gyvenimui“, – tyrimo išvadose rašė mokslininkai.
Panašu, kad mažosios miško skruzdėlės gana lengvai prisitaikė prie tokių nepalankių sąlygų ir rado būdą išgyventi. Bet mokslininkai nusprendė jas išgelbėti: 2016 metais buvo įtaisyta medinė lenta, kuri ventiliacijos vamzdį sujungė su žemės paviršiumi. Po tokio tako įtaisymo vos per keturis mėnesius požeminė skruzdžių kolonija beveik išnyko.
Ir dabar skruzdės, vis dar krentančios per tą patį ventiliacijos vamzdį, jau nėra priverstos imtis kanibalizmo – pakanka susirasti lentą ir grįžti į šviesą.
Tyrimo rezultatus publikavo „Journal of Hymenoptera Research“.
